Rūkas rudenėlio auksaspalvio

Slenka palei upę rūkas
Tarsi baltas pienės pūkas,
Tarsi pasakos močiutės
Lengvos, spindinčios, švelnutės...

Susupa berželį baltą
Ir eglaitėms vis po paltą.
Seną gluosnį užliūliuoja,
Žemę kamuoliais užkloja.

Ak, smagu tą tykų rytą
Rūko pagalvėm braidyti!
Noris žaisti ir kvatoti,
Ir rūke pasivolioti...

Bet... Saulutė jau nubudo
Ir neliko rūko rūbo.
Rasele suspindo rytas,
Visas rūkas išbraidytas!

Baimė

Štai mama labanakt linki,
Ir užgęsta žiburys...
Žengia ji tylučiais žingsniais,
Tyliai užveria duris...

Tuoj iš kampo - ten, kur stovi
Kibiras ir šepetys-
Išlenda nykštukas storas,
Blizgina tamsoj akis...

Tarp užuolaidų, už lango,
Skrenda ragana juoda,
Plaikstos vėjy paslaptingai
Didelė tamsi skara...

O ant stogo - aš prisiekiu:
Kelia puotą slibinai!
Na ir kur tas rytas dingo!?
Kada baigsis tie kerai!?

Senelės pasaka

Apšerkšniję mūsų žiemos -
Balta, balta - kur dairais -
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas -
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną -
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę - žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal...
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! -

Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu -
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo -
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.

Laiškas

Mamai laiškus neša, tėčiui laiškus neša,
Tiktai man laiškelio niekas neparašo.

Aš labai norėčiau laiškininku būti.
Ir visiems, kas laukia, neščiau po laiškutį.

Kartais laiškas linksmas kaip lankos drugelis.
Kartais laiškas liūdnas kaip rasos lašelis.

Šakar makar

Ar žinai, kas buvo vakar?
Vakar buvo šakar makar.
Šakar makar – tai toks laikas,
Kai nurimt negali vaikas.

Eina, bėga, kūliais virsta,
Įsipjauna kartais pirštą.
Imas darbo ir nebaigia,
Lenda ten, kur jam nereikia.

Prie knygos senos

Stiebai jau nulinkę ramunių baltų,
Užmigo ir skruzdės po ryto darbų.
Jau saulę apklojo debesų patalai,
Mėnulis sargybon atplaukia ramiai.

Jau žuvys nurimę, sugulę dugne,
Ir kiškis eglyne giliam jau sapne.
Laputė ir vilkas, pulkelis žąsų,
Seniai jie sumigę, seniai jau tamsu.

Tik tu namie rymai,
Prie knygos senos.
Kurioj karalaitė,
Jau greitai miegos.

Arbatėlė pas tetas

Vieną kartą prie arbatos
Susirinko penkios tetos:
Viena atnešė raguolį,
Kita iškepė meduolį,
O trečioji, ta storulė,
Tempė ryšulį cibulių...
Ketvirtoji- raikė sūrį
Ir sukvietus vaikų būrį
Padalino po riekutę,
Tam, kas ištiesė rankutę...
Gi penktoji - tinginėlė,
Jai iš ryto strėnas gėlė,
Atkrypavo be ragaišo
Kai jau nebeliko vaišių...
Štai kaip buvo kai arbatos
Susirinko gerti tetos...

Programa „Saulėta pieva“

Rytą, saulė vos pakils,
Įsijungia viens-du-trys
Žiogo radijo stotis.
Pradžioje užgroja himną
Pievai, nakčiai paslaptingai,
O vėliau, programoj ryto -
Sveikinimai viens po kito:
Žinias, orą... taip toliau...
Sužinosite vėliau...
Telefonai net raudoni-
Visi nori tarti žodį:
Kregždė sveikina Balandį
Sraigė- savo namą brangų...
Ir netyla visą dieną
Programa „Saulėta pieva“.

Akytės tau – kad verktumei

Akytės tau – kad verktumei,
O kumščiai – kad kumščiuotum,
Tau keliai – kad ropotumei,
Pirštukai – kad skaičiuotum.
Nosytė – kad tekėtų,
Liežuvis – rodyt draugui,
Ausytės – negirdėti,
Kakta – ragučiams augti.
Žandukai – kad išteptum
Uogienėm ir garstyčiom,
Galva – kad susiprastum,
Kas neteisinga šičia.

Stebuklai

Kartą vidury dienos
Mėnuo pasirodė.
Bitė jojo ant meškos,
Krosnis virė puode.

Šaukštai duoną ėmė riekt,
Peiliai putrą srėbė,
Upės vynu ėmė bėgt,
Sūriu ugnį žiebė.

Knygos nešė vaikučius,
Suolas raidę rašė,
Varlės skraidė po medžius,
Plunksnos Barbę pešė.

Apie Zuikį ir Zuikienę

Kartą Zuikis ir Zuikienė
Krūmuos kepė kiaušinienę.

Skrido pempė viršum krūmo
Ir pamatė – virsta dūmai!

Žvilgt į savo pilką lizdą:
Ten – tiktai lukšteliai blizga.

Kad įdūko kuodotoji!
Visos plunksnos piestu stojo.

Visas laukas buvo pilnas
Pempių klyksmo, Zuikių vilnos.

Nuo to sykio, nuo to karto
Kopūstienę Zuikiai kerta.

Kai kas mini kiaušinienę,
Rausta Zuikis ir Zuikienė...

Šarkelė varnelė

Šarkelė varnelė užlipo ant mūrelio.
Vakarienę virti ruošias
Verda vaikams puodą košės.
Maišo košę samteliu,

Dangsto puodą sparneliu.
„Duosiu tam ir duosiu tam,
Duosiu tam ir duosiu tam,
O šitam neduosiu.

Šitas dykas gulinėjo,
Malkų nešti nenorėjo.
Nesugrūdo anei grūdo,
Neužmaišė nei ragaišio,
Krosnies iškūrenti nėjo,
Su vaikais nevaikštinėjo – tinginio pantis.“