Garnys

Garny, garny, ga ga ga!
Tavo pati ragana,
Išvažiavo žagarų,
Parvažiavo be nagų.
Man bandelės nekepė,
Kad ir kepė – nedavė,
Po varteliais pakišo,
Žila kiaulė iškniso.

Garny, garny, ga ga ga!
Tavo pati ragana,
Po varteliais pakišta,
Šiaudų kūliu užkišta.
Tie varteliai virst virst,
Tavo pati virkt virkt!
Tie varteliai sudegė,
Tavo pati nulėkė.

Garny garny, ga ga ga!
Bus tau ir varlės gana.

Lakas

Kai mama nagus lakuoja,
Aš po kambarį trankaus.
Tai už fotelių kukuoju,
Tai kakta į spintą kaukšt.
Nes mamytė dėl tų pirštų
Visada mane pamiršta.

Šiandien man prastokai sekas -
Mama trankos - baigės lakas.

Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas. -
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas. -

Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių, -
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną -
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę - žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal...
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal. -

Pusnynuos nykštukai miega. -
Aukso žuvys po ledu. -
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo. -
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo, -
Ir jos pasaka baigta.

Pučia vėjas atšiaurus.
Speigo žingsniai žvanga.
Žydi sniego lelija
Ant ledinio lango!

Po egle sidabrine
Baltas briedis miega.
Šoka žvaigždės rateliu
Aplink jį ant sniego.

O kertelėj lango trykšta
Mėlyni šaltiniai
Ir snieginiai paukščiai čiulba
Ant karklų snieginių.

Tviska mažas mėnesėlis
Vidury to lango...
O už lango vėjas ūkia,
Speigo žingsniai žvanga.

Kas ten trepsi, kas ten šoka,
Kas ten vaikščioja po stogą?

Ci ku ca ku, tu ku tu ku,
Daug žydrų lietaus nykštukų.

Ilgos plonos jų kojytės,
Žydro stiklo kepurytės.

Ci ku ca ku, tu ku tu ku,
Žydro stiklo jų batukai.

O kiekvienas rankoj neša
Po apvalų žydrą lašą.

Ci ku ca ku, tu ku tu ku,
Daug lietučio sviedinukų.

Kuo greičiau į lysvę žalią
Pas plaštakę, pas gėlelę.

Ci ku ca ku; tu ku tu ku,
Skuba daug lietaus nykštukų. (V. Palčinskaitė)

Verčias kūliais
Upeliukas.
Garsiai spygauja
Varliukas:
-Bešokuodamas krantu,
Pasiimk mane kartu.
Letenėlės man suskirdo!
Upeliukas neišgirdo....
Šauk nešaukęs jį balsu-
Upeliukas be ausų. ( Zita Gaižauskaitė)

Duonytė
Iš rankų pabėgo
Į purų
Ir šaltą sniegą.

Aš duonos riekutę
Pakėliau.
Nors sniegas delnuką
Sugėlė.

-Negalima
Mėtyt duonytės,-
Sako
Mano mamytė.

Pas mus dabar lyja....

Aš lietaus gražiai prašau
Netriuksmauti kai rašau
Nebildėk į langines
Jeigu liūdna be manęs
As patarčiau tau brolyti
Netriukšmaut, o kantriai lyti. ....

Jie rieda,
Atstatę
Mažus
Spygliukus,
Ir kviečia
Prie seno
Kaštono
Vaikus.

Obelaitės
Tokios gražios
Rudenio
Rytais tyliais.

Kai pabunda,
Pasirąžo,
Krinta žemėn
Obuoliai

Rasa, II
Naktį lijo,
Lijo, lijo
Į taures
Baltų lelijų,

O iš jų
Dosni naktis
Visą žemę
Apšlakstys.

Ir mirga
Voratinkliais oras
Ir mirga
Vagos pabaiga.

Voratinkliai
Mirga ir mirksi -
Su saulės šviesa
Sumišai -

Taip mirksi,
Kad net neatskirsi,
Kur žmonės,
Kur bulvių maišai.

Ten miške ,kur eglės ošia,
Po pušim sena sena
Buvo meškinas rudnosis,
Rudnosienė- jo žmona.

Ir turėjo jie meškiuką,-
Rudnosiuką kaip ir jie,-
Buvo jis dar be kelnyčių
Ir begiojo tik namie.

Vakare,kai tėtis grįžta,
Kai visa šeima namuos,
Sėdi jis šiltam namely,
Klauso pasakų mamos.

Nors už durų švilpia vėjas,
staugia vilkas už langų,-
Rudnosiukui su tėveliais
Šilta ,gera ir smagu. (Vytė Nemunėlis)

Du kačiukai žaidė,
Sviedinuką svaidė.
Susisuko jiems galvytė,
Ir palindo po lovyte.
O iš ten pelytė
Bandė juos išvyti.
Bėkite iš čia, kačiukai,
Jūs plėšikai mažučiukai.
Savo urvą aš ginu
Nuo pikčiurnų katinų.