Iš ko padaryti mažyčiai vaikučiai?
Kodėl tokie gražūs, rausvi ir minkštučiai?
Čia dėta meduolių iš pienių medaus,
Berta mėlynių iš miško tankaus.
Dar būna pridėta aušrinės spalvos,
Rasos įmaišyta ir ryto gaivos.
Melsvųjų akelių mamytė norėjo-
Prie mielo veidelio rugiagėles dėjo.
Kai pasvajojo žalių ar pilkų,
Ežero buvo prašyta spalvų.
Dukrelės tebūna auksiniai plaukai-
Saulėj bangavo kviečiai ir linai.
Reikia sūneliui plaukelių juodų-
Varnelė atskrido, pamojo sparnu.
Taip po truputį ir turim vaikutį.
Glėbin jį imam, brangiausiu vadinam.

Štai rieda gatvėm sutiktos mašinos,
Ir nenustygsta jos: pirmyn, atgal.
Kur slepiasi nelaimė, nieks nežino,
Pagalbos mano šiandien reiks tau gal.

Esu aš tavo angelėlis sargas,
Tave Dievulis siuntė prižiūrėt.
Būt su tavim man laimė, o ne vargas,
Juk gera angelą ir tau turėt.

Šią naktį sapnavau, kad mes abu
Kažkur skubėjome. Šešėliai draikės tamsūs.
Ir daužėsi širdis, ir buvo man baugu,
Kad nepaleisčiau mažos dar tavo rankos.

Išbėgom iš tamsos į gražų, šviesų miestą.
Taip buvo gera jausti prie savęs, žinot – esi šalia.
Galvojau, kad dabar tikrai ilgai jau būsim dviese
Ir vaikščiosim žiedais nuspalvinta pažįstama žeme.

Aš nežinau, kodėl geri sapnai taip greitai baigias.
Diena praėjo. Nebuvo laiško, nė žinios,
Tik svajone sugrįždavau į sapną, lyg apsvaigęs,
Nuo vizijos - pačios šilčiausios artumos.

Pasaulis didelis, žmogaus keliai toli nuklysta,
Namai, kaip paukščiui lizdas – tik trumpam.
Išsiskleidžia sparnai ir neuždrausi skristi,
Kaip savo laimę susirast užaugusiems vaikams.

Dabar džiaugiesi jų darbais, sėkme, gražiu gyvenimu,
Jauties laimingas tuo, ko nors prašyti sau nebedrįsti,
Gal tik vilties, kad niekados sūnaus neliksi pamirštas,
Tikėjimo, jog kaip buvai, taip ir esi jo mylinčioj širdy.

Galėtum, laimintum net ir dabar kiekvieną žengtą žingsnį,
Apsaugotum nuo blogio, nuo žmonių piktų akių
Ir norisi, kaip norisi iš metų gilumos iškelti, prisiminti
Visas dienas, kada vadindavo taip švelniai tėveliu.

Kokie patiklūs paukščiams tampam,
Vandens aidams ir skruzdėlytėms...
Bet budi patirtis už kampo,
Prieina, petį mums palyti,

Ir dingsta švytinti malonė.
Užsiveria daiktai - tik žodžiai.
Ir žvelgiame šaltai iš šono,
Kam buvom atsidavę godžiai.

O pabandykime dar kartą
į vaiko ranką įsitverti!
A.Bukontas

Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
O saulė lydi pirmus žingsnelius,
Te žemiškais takais laimingas bėga
Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.

Atėjai tu į šitą pasaulį, kai žiema varvekliais lašėjo,
Kai saulė, pūgų nepabūgus, žemėj pirmąją šilumą sėjo.

Žiūrėjau į miegantį veidą, į surauktą mažą nosytę
Ir vis patikėt negalėjau, kad tai ne stebuklas - dukrytė.

Tu mano mažutis varnėnas... Daigelis žolytės žalias...
Tu mano žibutės žiedas... Tu baltas lengvas drugelis...

Pavasaris pumpurus krovė, žilvičiai kačiukais žydėjo
Ir džiaugsmas, tave apkabinus, bangom mano širdį užliejo.

Žiūrėjai akytėm melsvutėm į mėlyną mėlyną dangų,
O aš patikėt negalėjau, stebuklą laikau kokį brangų.

Sekiojai žvilgsniu peteliškę, juokeisi iš kaukiančio vėjo,
O aš, laimingiausia pasauly, dienas sustabdyti norėjau.

Bet laikas nestodamas lėkė, pavasarį vasara keitė...
Vieną rytą, sparnais suplasnoję, gandrai išnešė mano mergaitę.

Paliko man miegą neramų ir ašaras, bėgančias skruostais.
Ir širdį - suskilusią, liūdną, kurios nieks negali paguosti.

Dukryte, svajonių mergyte, kiek visko tau noriu parodyt...
Kiek daug noriu tau pasakyti... Deja, manyje springsta žodžiai...

Kaip smarkiai tavęs pasiilgau!!! Mažyčių švelnučių pirštukų...
Linksmos nekaltos šypsenėlės... Seilėtų pirmųjų „butukų“...

Jau niekas nebus taip, kaip buvo. Jau niekad tavęs nepaliesiu...
Bet tol, kol aš būsiu pasauly, tave, dukružėle, mylėsiu...

Palaimink mano žodžiais, Dieve, Dukrą,
Suriški mūsų sielas glūduma minties,
Nuleiski Šventą Dvasią, kad apsuptų
Vien aureolėmis šventos dangaus ugnies.

Palaimink mano laime, Dieve, Dukrą,
Įliek į Jos gyvenimą tyros vilties,
Kad kelias Jos tėvynėj austas būtų,
Kuriuo Ji eitų nesiliaudama tikėt.

Palaimink mano meile, Dieve, Dukrą -
Išgirski prašymą širdies manosios kuklų.

Brangi dukryte,

… jei nepamirši, kad apie Tave yra daug gerų žmonių - niekada nestokosi gerumo kitiems.
… jei nepamirši, kad turi senelius - niekada neieškosi patarimų svetimuose namuose…
… jei nepamirši, kad turi kaimynus – niekuomet neturėsi rūpesčių namuose…
… Tavo meilė artimiesiems sugrįš Tau su kaupu. Todėl mylėk ir gerbk žmones, mylėk pasaulį…
… saulėtieji toliai lai surenka spinduliais į Tavo širdį mūsų širdžių meilę žmonėms ir žemei…
tepasėja Tavyje gerumą spinduliais kiekvieno rytmečio saulė, kiekviena šviesioji diena.

Jau akelės ima merktis,
Eisiu liūlia liūli -
Jei per dieną nusidėjau,
Dovanok, Dievuli.

Sapno angelas gerasis
Jau lovelę kloja.
Duok, Dievuli, kad sulaukčiau
Laimingai rytojaus.

Sapno angelas gerasis
Supa jau lovelę...
Tau, Dievuli, sukalbėsiu
Aš gražiai maldelę.

Poterėlius pakalbėjus
Taip ramu širdyje.
Saugok mane, Tėve mūsų,
Ir sveika, Marija.

Daina apie mėlyną saulę

Mergaitė sukūrė mažutį pasaulį
Ir nupiešė didelę mėlyną saulę.

Suaugę sušuko: apgaulė, apgaulė!
Na, kurgi jūs matėte mėlyną saulę?

Mergaitė pravirko: mačiau aš tą šalį -
Ten saulė kaip nori, taip šviesti tau gali.

Suaugę - supraskit, suaugę - nepykit,
Ir tik netrukdykite jai, netrukdykit!