Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
O saulė lydi pirmus žingsnelius,
Te žemiškais takais laimingai bėga
Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.

Taves mes laukem kaip vasaros,
Po trukusios amzius ziemos.
Is laimes suzibdavo asaros,
Akyse busimos mamos.

Daznai mes abu speliojom,
Kas bus: ar jis, ar ji?
Arba atsisede galvojom,
O jeigu ji - ar grazi?

Ir tu atejai i pasauli,
Issisklaide nakties tamsa,
Auksino langus ne saule,
O svelni vakarine zara.

Isvydes tave tokia trapia,
(Palygint su kuo negaliu)
Uzgniauze pasirdziuose kvapa
Ir dares truputi baugu.

Tu godziai ciulpdavai motinos kruti
Mazute savo burnele,
Nubegdavo pienas per lupu kamputi
Plona, plona srovele.

Tu sutvirtejai, galva pakelei
Ir kada pirmakart atsikelei
Labai jau pati nustebai.

Pradejai ciausketi, o gal dainuoti,
Kas ten tave zino,
Ismokai katutes rankomis ploti,
Vis stengeis iskrist is vezimo.

Pirmakart istarei zodi " mama",
Uz tai ji tave isbuciavo
Ir ilgai stebejos is kur jos dukra
Tiek daug isminties igavo.

Jos dziaugsma sustiprinai ikandimu,
Kada ji tave glamonejo,
Suleidai i kakla pora dantu,
Jog mama susukt nesuspejo.

Bandei atsistoti istiesus rankas,
Svyravai lyg laiva ant bangu.
Paskui zengei zingsni - uzkliuvo kazkas
Ir vel parvirtai ant grindu.

Kaip ir pirma ant dvieju
Bandei paslaptinga iveikt zemes trauka,
Keleis, kritai ir vel ejai,
Kol nuejai susiraukus.

Veliau pradejai vaiksciot tvirtai.
Kur eit pati dabar sprendei.
Skraido is kampo i kampa zaislai,
O kilimas siukslese skendi.

Baras mama, jog isdykus esi
Ne karta ruosesi pliekti,
Bet tu pirsciuku " niu, niu, niu" grasini
Ir begi pas teti sleptis.

Taigi ir toliau auki linksma
Noriu palinketi laimes, dziaugsmo.
Niekad nesirki, buki tvirta,
Nepatirk vienatves ir skausmo...

Jeigu nori - nusijuoksiu.
Jeigu nori - patylėsiu.
Ir tave ant savo delno
Lig žvaigždelės pakylėsiu.

Ir, vaikeli, pamatysi
Tokį aukštą, gilų dangų.
Kol dar mažas, kol mažytis.
Pasisupk ant mano rankų.

/Zita Gaižauskaitė/

Nuo šiol gyvensiu ne tavy,
bet su tavim.
Lydėsiu šypsena kiekvieną tavo žingsnį.

Ir tu pajusi, kaip gera...
Mane priglaust prie savo plakančios krūtinės.

Nuo šiol, tikiu, jau nebeverksi.
Nebent mažutėm džiaugsmo ašarėlėm.

Aš tau paduosiu savo mažą ranką.

O kai paaugsiu,
įsegsiu tau į plaukus tūkstančius baltų ramunių...

Mes jau kartu!
Ir taip bus amžinai...
Nebesvarbu kiek metų, mėnesių praeis.

Aš jau dabar gerai žinau,
kad nieko kito taip mylėti negalėsiu.
Vos spėjau gimt,
o jau gavau didžiausią savo turtą...mamą.

O vaikystė, mama, kas tai?
Tai melsva žibutė šlaite,
Tai žaliuoti pradėjęs gluosnis
Ir pirmoji beržų sula.
Vaikystė – pavasario saulė,
Sodai balti balti.
Tai pasakų pasaulis,
Kuriame tu gyveni.

O kas tuomet jaunystė?
Jaunystė – laukai žali.
Vėjas veržlus, bebaimis,
Balta lelija vandeny.
Tai nerimo gaidelė
Širdin įsmigus,
Pirma išdavikė ašara
Skausme išdygus.

O pasakyki, mama,
Kas gi yra branda?
Tai mano metai, mažyte,
Pirmosios raukšlės veide.
Tai sodas rudeninis,
Liūtis už lango,
Tai rūpesčių grandinė
Ir šokis tango.
Kas gi senatvė, mamyte?
Štai ta lazdelė kampe.
Tai šaltas rudenio vėjas
Ir speiguota žiema.
Gyvenimo lobynas,
Žila, žibutėlė galva.
Ir ašarotas žvilgsnis,
Ir visko pabaiga.
/Eglė Brazdžiūnienė/

Aš laiminu Tave gyvent laimingai –
Nešioki šventą kryžių prie širdies.
Linkiu Tau daug gyvenime kantrybės
Ramybės, laimės, laimės ir vilties.

Jei aš galėčiau iš naujo auginti savo vaiką...
Pirmiau aš "pastatyčiau" jo savigarbą, o namą vėliau.
Pirštus daugiau naudočiau piešimui, o ne rodymui kas ne taip.
Sakyčiau mažiau pastabų, daugiau paaiškinčiau.
Žiūrėčiau ne į laikrodį, o į akis...
Rūpinčiausi žinoti mažiau ir žinočiau daugiau rūpintis.
Dažniau apsikabinčiau ir skraidinčiau aitvarus.
Nevaidinčiau rimto, o rimtai žaisčiau.
Daugiau po pievas lakstyčiau ir į žvaigždes žiūrėčiau.
Vaiką dažniau paimčiau ant rankų ir mažiau tampyčiau.
Šalia namų augantį ąžuolą dažniau pastebėčiau.
Rečiau būčiau nepalenkiamas ir daug dažniau pritarčiau.
Mažiau rodyčiau meilės jėgai, o daugiau meilės jėgą.

Pagal Diane Loomans

Japonų išmintis:
iki 5 metų - vaikas karalius,
nuo 5 iki 15 metų - tarnas,
nuo 15 metų - draugas

Kokie patiklūs paukščiams tampam,
Vandens aidams ir skruzdėlytėms...
Bet budi patirtis už kampo,
Prieina, petį mums palyti,

Ir dingsta švytinti malonė.
Užsiveria daiktai - tik žodžiai.
Ir žvelgiame šaltai iš šono,
Kam buvom atsidavę godžiai.

O pabandykime dar kartą
į vaiko ranką įsitverti!

/A. Bukontas/

Tavo gyvenimas, mažyli, prasidėjo,
Kai vienas kitą pamilo žmonės du.
Tėveliai tavo, taip dabar juos tu vadinsi,
O tu mums būsi mylimas sūnus...

Gimei iš meilės, iš aistros didingos -
Norėtas, lauktas jau seniai.
Eilėm, dainom gražiausiom apipintas,
Iš jausmo nuostabaus gimei...

Mes mylime tave be galo,
Tu juk gražiausias mūsų kūrinys.
Ir niekada nebus šiai meilei galo,
Kol plaks pasauly mūsų širdys trys...

Ko išmoksti užauginus mažylį iki metukų? Suprasti be žodžių, budrumo, kantrybės, atradimo džiaugsmo, nesavanaudiškumo, drąsos, tvardytis... Bet apie viską iš eilės.

Pamoka Nr.1: Suprasti be žodžių

Praėjus vos keliems mėnesiams nuo vaikučio gimimo pradeda kamuoti “kalbėjimo vėjais“ kompleksas. Supranti, kad patiems paprasčiausiems dalykams pasakyti iki šiol vartojai pernelyg daug žodžių, sudėtingų sakinių, įmantrių frazių. O juk pakanka paprasčiausio žvilgsnio! Rankos mosto. Trūktelėti lūpas. Stebėdama kūdikį mokaisi išsiversti be žodžių. Jei esi arti (ne atstumo požiūriu), atidi ir neskubanti, netrunki suprasti, kad kūnas yra šimteriopai iškalbesnis už nesibaigiančius žodžius.

Pamoka Nr.2: Tvardytis

Kai vaikas klykia nuo vienuoliktos vakaro iki šeštos ryto, o dieną “nenulipa" nuo rankų, norisi bėgti laukais ir slėptis, kad niekas nerastų. Miegoti iki žilos senatvės... Tačiau ir net tada, kai rėkti norisi garsiau už mažylį, o miegas “palaužia" vos prisėdusią, tik suimi rankomis galvą, nykščiais pamasažuoji smilkinius ir, ramiai šypsodamasi, vėl imi įsirėkusį mažylį – sūpuoji sūpuoji...

Pamoka Nr.3: Kantrybės

Metas pašauti puodą į orkaitę, prisiūti megztinio rankovę, įsijungti italų kalbos pamokėlę per TV, persodinti gėlę, nuvalyti veidrodį vonioje – tiesiog spirgi noru “pajudinti" užsigulėjusius darbus. Bet jis jau ketvirtį valandos miega įsikibęs į tavo pirštą. Mėgini išsivaduoti – kaipmat atsimerkia. Arba valgo: šaukštelis košės kas dešimt minučių. Kunkuliuoji, lyg koks garų katilas. O jis šypsosi bedante šypsena. Tad įkvepi kuo giliau, išleidi garą pro nosį, patogiau įsitaisai ir atsipalaiduoji suvokusi: viskam savas laikas.

Jei anksčiau buvai panaši į katytę, kuri dėl ramybės atleis neteisybę, tai dabar tampi panaši į liūtę. Juk kovoji ne tik už save, bet ir už jį, savo vaiką.

Pamoka Nr.5: Nesavanaudiškumo

Netrukus ima atrodyti, kad prekybos centruose likę tik vaikiško maistelio ir drabužėlių skyriai. Tau nė motais, kad spintoje nėra šilto megztuko, o peršlapę batai atsiklijavo! Beprotiškai brangintus ir niekam neskolintus supermadingus spalvotus karolius (vyro dovana!) nė nemirktelėdama trauki iš skrynelės mažyliui pažaisti – kad tik ilgėliau ant puodo sėdėtų! Naktį nerimstantį įsikėlusi į lovą pati guli ant kraštelio – dar kiek ir iškrisi. Et, numoji ranka. Keisčiausia, esi labiau savimi patenkinta, nei tada, kai visą laiką ir dėmesį galėjai skirti tik sau.

Pamoka Nr.6: Atradimo džiaugsmo

Norėdama geriau pažinti savo pipiriuką ir sukurti jam kiek įmanoma jaukesnę, saugesnę, mielesnę aplinką, į pasaulį stengiesi žvilgtelti mažylio akimis. Klūpai keturiom, kad suprastum, jog mielas keturkojis augintinis gali būti panašus į arklį, kuris vizgina uodegą. Tavo žvilgsnį prikausto garai, stulpu kylantys iš arbatinuko, besisukantis skalbimo mašinos būgnas, spalvotas dangtelis nuo marmelado. Prisimeni, kaip smagu plėšyti spalvotą popierių ir delnu liesti šaltą lango stiklą... Iki šiol buvę nepastebimi ir nesvarbūs daiktai bei dalykai tampa mažais atradimais ir malonumais.

Pamoka Nr.7: Budrumo

Išsaugoti budrią sąmonę – to įmantriomis pratybomis siekia Budos išpažinėjai. Tau šis stebuklas įvyksta beveik savaime. Kad ir ką veiktum: keptum kotletus, žiūrėtum serialą, plepėtum telefonu su mama ar net miegotum – viena ausimi ir viena akimi visada esi šalia vaiko. Gyveni čia ir dabar plačiai atmerktomis akimis, net kai jos limpa iš nuovargio.

Įausiu spalvotus sapnus,
Kad visad Tu būtum ramus.
Įausiu ir brėkštantį rytą,
Kad svajonės išsipildyt galėtų.

Angelą sargą Tavo kely aš nupiešiu,
Kad visad Tave jis lydėtų.
Laimingas Tu būki ir linksmas,
Juk Tu brangiausias mano žmogus.