Vaikai- kas kita. Jie žvelgia į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir stebisi daiktais. Vaikai žaidžia su spalvomis ir pavidalais. Žaidimas nupučia dulkes nuo išblukusių spalvų ir grąžina joms prigimtinį blizgesį. Žaidžiant gimsta nauji, iki tol nematyti ir negirdėti, neregėti gražūs pavidalai.

Vaikai regi spalvas. Spalvos- tai šviesos vaikystė.
Vaikai supranta pavidalų kalbą: ar jie švelnūs? aštrūs? guvūs? liūdni?
Vaikai jaučia, vaikai įkvepia, vaikai mato nematomą šviesą. Šviesa- tai pasaulio motina.
Vaikai, nors jų šešėliai trumpi, žaidžia su jais. Šešėliai- tai neregiai, todėl šviesa juos vedžioja už rankos kaip vaikus.
Vaikai stebisi erdve, jos nenusakomu paprastumu.
Vaikai myli paveikslus, todėl ir paveikslai myli vaikus.

Borisas A.Novakas.

Aš jau Esu ! Matau kaip už lango mainosi diena,kaip supasi danguj geltona saulė ir tiesia į mane rankas mama.Tik vieną ją aš iš visų pažįstu....Girdžiu kaip skleidžiasi gėlė,smuikuoja žiogas,kaip griūdamas nubėga basas vaikas - tikriausiai mano brolis....ir jaučiu,kaip gera šitaip bėgti.Kai išmoksiu,paprašysiu saulės,kad pribarstytų strazdanų ant nosies,ir lėksiu,vydamas drugius ton pusėn,kurion pašauks mane Vaikystė .....
Aš jau Esu ! Aš dar nemoku juoktis,todėl verkiu iš laimės,iš saugumo,nes man patinka Būti.O visos spalvos plūsta į mane,visi garsai,kokie tik yra ,apsupo mano klausiančias akis,ir aš,ieškodamas mamos,nusišypsojau....
Kaip gera Būti !!!!!!
Priimk mane ,Pasauli .Gerumu ir šviesa užliūliuok,nepagailėk man šilumos ir meilės.Ateidamas prašau.....išsaugok mano mamą,kad turėčiau kam nusišypsoti, prikelk saulutę bundančiais rytais,ir lai bėgioja basas mano brolis - kai paaugsiu aš jį pasivysiu.Aš jau Esu.Priimk mane ,Pasauli. Aš atėjau pažinti .................

Įeik vidun. Ar nepažįsti,
Meni, kuo kvepia kūdikystė?

Pavasariu - šviesiu, ankstyvu,
Pumpurėliu berželio gyvu.

Džiovintais vėjy vystyklėliais
Ir stebuklingais tepalėliais.

Šviežiom skiltelėm obuolių,
Gardžiausiu žemėj pieneliu.

O taip ! Bet aš gerai jaučiu,
Kad tarsi žydinčiu medžiu
Visų pirma,
Visų pirma -
Ji kvepia mylinčia mama.

Ji kvepia mylinčia mama -
Jaukiausia žemėj šiluma...

/Dalia Kudžmaitė/

Manau, kad galėčiau paskęsti Tavo akyse... Jos tokios mažos, bet tokios gilios. Bet ne, bijau... Kai verktum, aš pranykčiau kartu su Tavo ašaromis, o be Tavęs man būtų per daug sunku... Manau, kad aš galėčiau būti Tavo šypsena... Ji tokia nuostabi, švelni. Bet ne... Geriau aš būsiu ta, kuri stengsis suteikti tą šypseną visados... Manau, kad galėčiau valdyti Tavo mintis, sudėstyčiau jas taip, kaip ir norėčiau, kad būtų. Bet ne... Aš juk turiu savo mintis... Geriau aš pasistengsiu būti Tavo mintyse, pasistengsiu, kad prisimintum, nuolat galvotumei apie mane... Manau, kad galėčiau būti Tavo balsas... Sakyčiau tai, ką norėčiau išgirst iš Tavo nuostabių lūpų. Bet ne... Būtų per daug nesąžininga... Geriau aš liksiu Tavo nuostabaus balso klausytoja, o ką kalbėt, nuspręsti turėsi Tu pats... Manau, kad galėčiau būti Tavo ašara... Susiliečiau su kitom tūkstančiais Tavo ašarų, pasistengčiau, kad niekados neverktum, kovočiau su Tavo skausmu. Bet ne... Geriau aš būsiu ta, kuri sunkią akimirką nubrauks tą ašarą nuo Tavo veido... Manau, kad galėčiau būti Tavo širdis... Plakčiau tik dėl tavęs ir savęs... Dėl mūsų abiejų... Pakelčiau sunkiausius jausmus, tiek švelnius, tiek skaudžius. Bet ne... Gal geriau aš būsiu ta, kurią mylėt ar ne, nuspręsi tik Tu... Geriau tu nuspręsk, ar Tavo širdyje atsiras vietos ir man... Ir vis dėlto, manau, kad geriau aš būsiu savimi, džiaugsiuosi visu Tavimi... Būsiu šalia, kai Tau manęs prireiks, patarsiu, paguosiu, apkabinsiu, švelniai pabučiuosiu, dalinsiuosi viskuo su Tavimi. Pagražinsiu Tavo veidą, pasistengdama suteikti šypseną... Geriau būsiu savimi... Dabar Tau belieka nuspręst, ar priimsi šalia savęs, į savo mažą širdutę mane tokią, kokia esu...

Kas paleido kaip margą drugelį
Mane žemės žieduos paskraidyti,
Kas pasaulin nežinomą kelią
Man parodė? – Mamytė, mamytė!
Kas perdien su manim nepailsus
Bėgo bėgo kaip laimės saulytė
Per svajonių ir pasakų tiltus
Auksinius? – Ji – mamytė, mamytė!
Kas šiltais patalėliais paklojo
Man sapnų tų gražiųjų lovytę,
Kas kaip angelas sargas rymojo
Per naktis prie manęs? – Ji – mamytė!

2. Stasys Jakštas

Matai, esu maža
Ir daug ko negaliu.
Prašau, tava grąža,
Štai, puokštė tau gėlių.
Esi mana mama
Ir būk ja visados,
Tavoji parama
Nelaimėse vaduos.
Mamyt, sakau aš tau
Šiandien čia, prie visų:
Nors vėju aš lakstau, –
Taisysiuos iš tiesų.
Tokios mamos kaip tu,
Su saule veiduose, –
Pasauly nėr kitur,
Tik mūsų namuose.

3. Anzelmas Matutis

Aš bėgu, mamyte
Kas man kaip saulytė
Šypsosis ir švies?
Aš bėgu, mamyte,
Artyn prie tavęs.
Kas man kaip gėlytė
Daržely žydės?
Aš bėgu, mamyte,
Prie tavo širdies.
Kas man kaip žvaigždutės
Spindės ir žėruos?
Žvaigždutės –
Akutės
Mamytės geros.
Kas man kaip saulytė
Takelį nušvies?
Aš bėgu, mamyte,
Artyn prie tavęs.

4. Vytautas Mačernis

Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.
Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusi ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.
Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.“
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.
Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti.
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?

5. Ramutė Skučaitė

Kas švelnumą, kas paguodą
Man kiekvieną dieną duoda?
Kas man atneša jaukumą
Per žiemos sidabro dūmą?
– Tyliai žingsnį žengdama,
Meiliai žodį tardama,
Ir švelnumą,
Ir jaukumą –
Viską atneša mama.
Kas išmokė pirmą žodį,
Pirmą raidę kas parodė?
Kas lyg skrynią man atvožė
Tėviškėlės mielą grožį?
– Tyliai žingsnį žengdama,
Meiliai žodį tardama,
Visą žemę,
Visą žemę –
Man juk atneša mama.

M. Martinaitis

/I. Bumblauskienė/

Ak, nušluostyki ašarą vaikui!
Ak, nubrauki liūdesį,
Skausmą ir neviltį nuo jo veido!
Juk turim rankas
Tebūna tai ištiestos, duodančios rankos.
Juk turim gyvenimą
Tebūna jis pratestas kituose.

/Just. Marcinkevičius/

Tos miegancios grazios akytes,
Tos rausvos putlios lupytes,
Mazyciai mazyciai delniukai, pirstukai,
Ir beprotiskai saldus skruostukai,
Tai Mano Mazycio Dukriuko…

Ziuriu ir ziuriu I Tave as Mazyle
Ir asara tryksta manajam veide…
Esu as tokia juk laiminga,
Kad pasauly turiu as Tave…

Tik tavo tyras juokas dziugina,
Tik tavo meile laimina mane,
Tik tavo mielas zvilgsnis ,
Privercia jaustis reikalinga,mylima MAMA…

Taip stipriai laukiau as Taves Mieloji
Svajojau glausti ir buciuot buciuot
Norejau taip karstai Tave myleti …
Ir kuo greiciau Tave turet sale

Tu cia sale ramiai ramiai miegi…
Kokia mazute ir bejege Tu esi,
Tokia skaisti, sviesi Saulyte,
Tokia grazi kaip saule danguje…

Bet as esu, kad pasupuociau,
Kad priglausciau prie plakancios sirdies,
Kad visa visa meile atiduociau,
Nes as juk Tavo MAMA…