Aš tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,

Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia - kad tu būtum laimingiausia.

Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau - didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.

Kad žydintis jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad niekad neužaugtum

Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt.
Tu nebijok. Žinau - jis greit praeina.

(R.Danys)

Miegas plasnoja ant kūdikio akių – ar žino kas, iš kur jis atskrido? Sklinda gandas, kad jisai gyvena pasakų kaimelio girioje, kurios tankynėj kybo du švelnūs užkerėti pumpurai, blankiai apšviesti jonvabalių žiburėlių. Iš ten atskrenda miegas pabučiuoti kūdikio akių…
Šypsena ant kūdikio lūpų virpa, kai jis miega, - ar žino kas, kur ji gimė? Sklinda gandas, kad išblyškęs priešpilnio mėnulio spindulys nedrąsiai palietė kraštelį debesio, ištirpstančio rudens danguj, ir ten, rasoto rytmečio sapne, pirmiausia gimė šypsena, kuri ant kūdikio lūpelių virpa, kai jis miega…
Kūdikio skruostai žydi meiliu švelniu raudoniu, - ar žino kas, kur jis slypėjo taip ilgai? O taip, kol motina buvo jauna mergaitė, jisai glūdėjo jos širdy švelnia ir tylia meilės paslaptim – tasai meilus švelnus raudonis, kuriuo žydi kūdikio skruostai…

/R. Tagorė/

3 VAIKAI

Drabužiai:
1-as vaikas: pradedi nešioti nėštumui skirtus drabužius, kai nėštumo testas pasidaro teigiamas
2-as vaikas: bandai nešioti normalius drabužius kol įmanoma
3-as vaikas: tavo nėštumo drabužiai ir yra tavo normalūs drabužiai

Vaiko vardas:
1-as vaikas: išstudijuoji visas vardų knygas, susirašai visas galimas vardu kombinacijas ir pabandai jas ištarti
2-as vaikas: mūsų giminėj buvo kažkoks geras dėdė Petras? Gerai, šitas vardas tiks
3-as vaikas: atsiverti vardų knygą ir pasirenki tą vardą, į kurį pataikai pirštu užmerktomis akimis

Pasiruošimas nėštumui:
1-as vaikas: kasdien praktikuojiesi visas kvėpavimo technikas
2-as vaikas: nesivargini praktikuodamasi, nes žinai, kad praėjusį kartą tai nepadėjo
3-as vaikas: 9-to mėnesio vidury užsirašai į gimdymo namus

Vaiko apranga:
1-as vaikas: iš anksto perplauni naujagimiui skirtus drabužius, parenki atitinkamą spalvą ir padedi prie kitų daugybės drabužių skirtų jam vienam
2-as vaikas: peržiūri, ar drabužiai švarūs ir išmeti tik tuos, kurių dėmės juodžiausios ir visiškai nenusiplauna
3-as vaikas: berniukams irgi tinka raudona spalva, ar ne?

Nerimai:
1-as vaikas: vos tik pradėjus jam verkti, nubėgi ir paimi ant rankų
2-as vaikas: nubėgi pas jį tik tada, kai atsiranda grėsmė pažadinti pirmagimį
3-as vaikas: išmokai savo 3 metų vaiką priežiūros darbų

Soskė:
1-as vaikas: soskei nukritus ant žemės, skubiai leki namo, kad nuplautum karštu vandeniu
2-as vaikas: soskei nukritus ant žemes, truputį nupurški buteliuke esančiu pienu
3-as vaikas: nuvalai į marškinius ir įkiši atgal

Vystyklai:
1-as vaikas: reguliariai kas valandą keiti vystyklus, net jei ir nereikia
2-as vaikas: keiti vystyklus kas 2-3 valandas, jei reikia
3-as vaikas: stengiesi pakeisti vystyklus, kol visi dar neužduso nuo smarvės, arba kai pamatai š* lendančius pro kraštus

Veikla:
1-as vaikas: savo atžalą neši į Vaikų Gimnastiką, Vaikų Supimą ir Vaikų Pasakų būrelius
2-as vaikas: savo atžalą neši į Vaikų Gimnastiką
3-as vaikas: savo atžalą neši į parduotuvę ir valyklą

Išeinant:
1-as vaikas: pirmą kartą vaiką palikus su aukle, skambini namo bent 5 kartus
2-as vaikas: išeidama palieki auklei telefonus ir adresus, kur tu būsi
3-as vaikas: palieki instrukcijas auklei kaip su tavim susisiekti, tik jei vaikas kraujuos

Namie:
1-as vaikas: kasdien praleidi gerą dienos dalį vien tik žiūrėdama į savo vaiką
2-as vaikas: kasdien praleidi mažytę dalį dienos žiūrėdama ar vyresnysis vaikas nemuša ar kitaip netrukdo tavo naujagimiui
3-as vaikas: kasdien praleidi mažytę dienos dalį besislėpdama nuo vaikų

Mane lankyk nors sapnuose, mamyte,
Ilgiuosi ašTavų švelnių delnų...
Tau savo meilę noriu išsakyti,
Širdelę savo tau delnuos nešu.

Jau dėl Tavęs pirmi žiedai pražydo,
Tik Tau, mamyt, manos širdies žiedai.
Tavęs ilgiuosi, laukiu nuo pat ryto,
Bet ir sapnuos manęs nebelankai.

Tavas akis menu prie pat lovelės,
Tik neprisimenu užmigdančių dainų...
Lyg švelniai, švelniai glostai man galvelę,
Linkėdama saldžiausiųjų sapnų.

Lyg karštos lūpos kaktą man paliestų,
Uždegdamos raudoniu skruostelius...
Pasaulį visą meilėje apglėbčiau
Už tavo pabučiavimus šiltus...
(A.Kancevičius)

Vaikai, vaikai,
Kiek rūpesčių ir baimės,
Kiek nerimo dėl tariamos grėsmės
Ir kiek gi džiaugsmo būdavo ir laimės
Ligas įveikus. Likdavo vilties,
Kad jūs užaugsit stiprūs ir valigi,
Kai ligos vaikiškos toli paliks,
Kad būsit mylimi ir supratingi,
Kad klaidžiot klystkeliais jums nepatiks.
Dorais, teisingais ir gražiais regėjau,
Tikėjausi, kad būsite laimingi.
Vaikai, vaikai,
Kokie nelygūs žingsinai.
Pirmi keliai jau tampa pavojingi.
O metai eis, įgavę savo kainą
Ir niekas jų nesugražins atgal.
Savas klaidas suspėję ištaisyti
Ar rasit kelią pas mane? O gal? ...
O gal jau nebespėsite sugrįžti?
Nuo skausmo apsiniaukusi širdis ...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Vaikai, vaikai
Juk motinos gyvena,
Kol su jomis gyvena jų viltis.

/Eglė Brazdžiūnienė/

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.
„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti...“ – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...
Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo...
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo...
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo...
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.

/Ona Baliukienė/

Laiminu tave žvilgsniu - sukurk šviesos pasaulį!
Laiminu tave žodžiu - parodyk tamsai saulę!
Laiminu tave. Daryk tai, ką turi daryti.
Tegu tavo akių šviesa nusiminusiam įžiebia viltį.
Esi stiprus, šviesus ir laisvas - auksinis saulės spindulys.
Kur tu tik eisi - grožis skleisis, gyvenimas gėle pražįs!

/Irena Barvydė/

Ir kokios laimės tau dar palinkėti?
Žiedai nublanks prieš žydrumą akių.
Ar muzika galės lengviau skambėti,
Kai negirdi jos čiauškesių meilių?

Ji juk tavos širdies jautri dalelė,
Jos nerimą atliepsi per save
Naktim bemiegėm rymant prie lovelės
Ar ramų jos alsavimą šalia.

Leisk spindinčio tau džiaugsmo palinkėti
Ir meilės tos nesenkančios, tyros,
Kad liktum nesikeičiančiam pavėsy
Neblėstančios jaunystės amžinos.
(Antanas Kancevičius)

Dovanojo
Vėjelis lakus
Aprasojusių
Medžių kvapus.

O padangėn
Aukštai pasikėlęs,
Virva virva
Smagus vyturėlis.

Man šis rytas
Ir man ši daina:
Šiandien -
Mano gimimo diena! (Eduardas Selelionis)

Dar visiškai neilgas
Mano pačios takelis.
Aš - kaip lakštutė - pilkas,
Mažas mamos paukštelis.

Lai debesėlai renkas,
Lai nepiktai grūmoja -
Švelnios mamytės rankos
Mano dienas globoja.

Mane iš molio lipdė vaikas,
kai laukė vakare mamos,
kai buvo liūdnas metų laikas -
pradžia ūkų, pradžia žiemos.

Mane iš molio lipdė vaikas,
svajonių pilnas ir vilties,
ir taip apsidžiaugė užbaigęs,
ir pabučiavo iš širdies.

Mane iš molio lipdė vaikas,
aš prasimerkiau jo delnuos
ir pasakiau linksmai jam: "Sveikas!
Aš Molė, Molė vadinuos!"

J. Vaičiūtė