MANO MAZASIS ANGELIUK...
KUR TU? KUR TU MANO DALELE..?
KADA GI PASIRODYSI MAZIUK?
KADA NUDZIUGINSI SIRDELE..?

TU PASKUBEK...ATEIK PAS MUS...
JUK TIEK ILGAI TAVES JAU LAUKIAM...
ATNESKI DZIAUGSMA I NAMUS...
JUK SITAIP GARSIAI TAVE SAUKIAM...

ATEIK....

Mažas berniukas priėjo prie motinos, kai jinai ruošė vakarienę ir padavė popieriaus lapą. Motina nusišluostė rankas su prijuoste ir pradėjo skaityti:

Už žolės nupjovimą: 20 lt
Už šios savaitės savo kambario sutvarkymą: 4 Lt
Apsipirkimas parduotuvėje už tave: 2 Lt
Broliuko - kūdikio prižiūrėjimas, kai eidavai į parduotuvę: 1 Lt
Šiūkšlių išnešimas: 4 Lt
Už gerus pažymius: 20 Lt
Už kiemo valymą ir grėbstymą: 8 Lt
Iš viso skolinga: 59 Lt

Motina pažvelgė į jį, ir berniukas pamatė jos akyse prabėgant prisiminimus. Ji paėmė tušinuką ir parašė:

Už devynis mėnesius, kai aš tave nešiojau savyje: nemokamai.
Už visas naktis praleistas prie tavęs gydant ir meldžiantis už tave: nemokamai.
Už visus pastangų metus ir pralietas ašaras: nemokamai.
Už visas naktis, praleistas baimėje dėl tavo ateities: nemokamai.
Už žaislus, maistą, drabužius, ar netgi tavo nosies nuvalymą: nemokamai.

Sūnau, kai visą tai sudedi, mano meilės kaina tau: nemokama.

Kada berniukas perskaitė, ką jo motina parašė, su didelėm ašarom akyse tiesiai pažvelgė į ją ir pasakė: "Mama, aš tave labai myliu". Tada jis paėmė tušinuką ir didelėm raidėm parašė: "Apmokėta su kaupu".

Autorius: Bruno Ferrero

Kartoki pasakėlę mano,
prailgink laiką, kol ne vėlu.
Ateiki, mama, mano mama!
aš noriu myliu pasakyt...

Kai vėl pravirksiu, kai negalėsiu
papasakoti žodžiais Tau.
Šypsosiuos, mama, kartosiu žodį,
ir jei kas man nutiks.

Žinau, kad myli mane, mama,
taip noriu Tau taip pasakyt!
Myliu - kaip stipriai širdelė plaka
ačiū už meilę ir bemieges naktis... ax.gif

ačiū Tau, mama..

Mažos tavo pėdutės- man už viską gražesnės
Tavo šypsena, juokas – už dainas man mieliau
Ir pirmieji žingsneliai, pirmas žodis ištartas -----
Tai stebuklas! Stebuklas, sūnau….

Tu mažytis stebuklas – už visatą didesnis,
Tu brangesnis už viską – už gyvybę svarbiau,
Aš pasakas visas pasaulio tau paseksiu,
Už dieną tą, kai verkdamas tu paskelbei Pasauliui-----

Dar noriu miegelio, skaniai sapnavau
Kaip tūkstantį kartų tave bučiavau
Kaip piešėm mes namą ir katę ir pelę
Kaip tu man skaitei tą spalvotą knygelę
Kaip dūkom lauke ir snaiges mes skaičiavom
Ir kai su rogutėm nuo kalno važiavom
Kaip kilimą siurbėm ir virėm sriubytę
Kaip šėrėm kačiuką ir laistėm gėlytę
Kaip šokom, dainavom ir vėl paskui šokom
Ir gražią dainelę dainuoti išmokom

Matai kaip per sapną aš jau pavargau
Aš noriu miegelio - atstoki, prašau

Ir vaikščiojo po keistą piešinio pasaulį
Mamytė - saulė,
Šypsodama iš lapo savo vaikui.

Noriu pamatyti tas geras akis...
Negi nepražydęs pumpuras nuvys?
Plaka mūsų širdys, juk kartu, kartu.
Negi negirdėsiu aš tavų dainų?

Negi nematysiu saulėtos aušros?
Negi tavo rankos niekad nemyluos?
Negi mano lūpos
- Mama - neištars?
Nežudyk, Mamyte,
Taip maldauju aš!..

Kur mano tąsa?
Ant motinos rankų,
Motinos akyse,
Motinos mintyse.
Tenai mano tąsa.

O kai motinos nebebus?
Prie motinos kapo,
Motinos akyse,
Motinos mintyse.
Po Diemedžiu.

O kur mano pabaiga?
Po tūkstančio mylių,
Po tūkstančio metų,
Motinos įsčiose,
Motinos akyse,
Motinos mintyse.
Pabaigos nėra.
Tėra tik tąsa.

/A. Baltakis/

Dabar, kai surikiuota viskas į vietas,
Ir nebeliko priežasties žiūrėt į juodą naktį
Mane sušildo viduje kažkas,
Kažkas brangaus, ko taip bijau netekti.
Lašelis kraujo, judesio truputis
Širdim suplakusia taip laukiamas vaikutis.
Dabar kai nebegalima žiūrėt atgal
Palietus naują savo kūno išlinkimą
Kai nebeliko; nežinau, ar, gal
Iš miego kitos mintys keltis ima.
Kad tik stebuklas manyje suradęs vietą
Kasdieną augtų ir be abejo - stiprėtų.

KODĖL NELEIDAI PAMATYT SAULYTĖS?
IR ATSITŪPT PRIE SKRUZDĖLYTĖS,
KODĖL NESKINSIU AŠ ŽIEDŲ,
NEPINSIU VAINIKĖLIO?
NEKRYKŠTAUSIU VAIKŲ BŪRY
IR NEDAINUOSIU LĖLEI?
KODĖL NELEIDAI MAN PRAVIRKTI?
KODĖL DAINELĘ, JUOKĄ NUŽUDEI?
KAM PAŠAUKEI TU JUDOĄ MIRTĮ?
KODĖL PATI NEPRAVIRKAI?
KODĖL?
JUK AŠ VAIKELIS TAVO...

AŠ BŪČIAU GLOSTĘS TAVO PLAUKUS
TAU AŠARYTĘ BŪČIAU BRAUKĘS.
O GEROS GEROS TAVO RANKOS -
PRIE JŲ AŠ BŪČIAU PRISIGLAUDĘS.
DŽAUGSME IR LIŪDESY - ABU.
ARGI VIENAI TAU NEBAISU?
KODĖL?
JUK AŠ VAIKELIS TAVO...

AŠ ATEINU, MAMYT, O TU NELAUKI,
VERKI, PYKSTI IR KANKINIES,
TAI KAM REIKĖJO, MAMA, MANE ŠAUKTI?!
JEIGU JAU TROKŠTI MAN MIRTIES.
KODĖL, MAMYT, MANĘS NENORI?
KODĖL, AŠ TAU NAŠTA SUNKI?
KODĖL ŠIOJ AŠARŲ PAKALNĖJ
TU MANO ŠAUKSMO NEGIRDI?

Aš laukiau tavęs daugel metų,
Ir štai tu čia.
Mano širdies dalelė,
Tokia maža smiltelė
Prie didelio akmens.
Pasodinau tave žalią medį
Mamos širdy…
Mus apvijai šakelėm
Tokioj mažoj širdelėj,
Trys sielos ten gyvens.

Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti

Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele,

Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.

Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.

Įaugai į mane,
Į mano kūną,
Dar nepažįstantį tavęs,
Į mano sielą -
Būseną bekūnę
Ir į mintis
Kasdienes ir šventas.
Įaugai šaknimis,
Kaip medis jaunas,
Išleisdamas kaskart
Naujus ūglius
Ir nuolat manyje
Dvi jėgos kaunas,
Kovodamos už
Nuosavus namus.
Ir vis dažniau
Užvaldo tavo jėgos
Ir mintyse kaskart
Daugiau tavęs.
Ir netgi potvyniams
Širdies atlėgus
Jau nebelaukiu
Kas iš jų išves.
Suaugom šaknimis,
Širdim suaugom,
O mintys įsileidžia
Tik tave,
Neatpažįsta jokio
Kito draugo ir šakos,
Išsiraizgę erdvėje.
Įaugai į mane-
Net mano kūnas,
Dar nepažįstantis tavęs
Jau linksta, šliejasi,
Lyg pataikūnas
Ir tiesia į tave
Savas šakas.
Įaugai į mane... ..."

Vaikai visai kitokie. Vaikai su žodžiais žaidžia. Žaidimas pataiso sugadintus žodžius.
Žaidžiant nuo senų žodžių nušveičiamos rūdys ir grįžta jų jaunatvės spindesys.
Žaidimas kuria naujus, negirdėtus, neapsakomai gražius žodžius.

Vaikai klausosi žodžių. Žodžiai- tai žmonių balsų muzika.
Vaikai jaučia žodžius: ar minkšti? kieti? apvalūs? smailūs?
Vaikai ragauja žodžius: ar saldūs? sūrūs? rūgštus? kartūs?
Vaikai uosto žodžius. Žodžiai- tai gėlių žiedadulkės.
Vaikai myli žodžius. Todėl ir žodžiai myli vaikus.