Mažylis klausia tėvelio: “Tėtuk, o kas tai yra klitoris?” arba “Iš kur atsiranda vaikai?” ir “Kodėl vyrai neturi krūtų?” Vaikai tokie smalsūs! Tikriausiai jūs laukiate, kol vaikas paaugs ir galėsite jam papasakoti apie “bitutes bei paukštelius”. Bet gyvenime ne viską galima suplanuoti. Vaikai ima domėtis seksu anksčiau, nei mums to norėtųsi…

Iš tiesų tai tik mūsų problema – kaip (KAIP?!) papasakoti apie TAI vaikui? Tai, kad mažyliui seksas ir visa, kas su juo susiję, yra įdomu – tai visiškai natūralu. Jam nėra skirtumo tarp rankyčių, kojyčių, užpakaliuko ir lyties organų. Tyrinėdamas save, vaikas neaplenkia ir intymiausių kūno vietų. Vaikas mato, kaip tėveliai bučiuojasi, kartu miega, kad jų figūros skirtingos. Jis mėgina suprasti, kodėl taip yra, uždavinėdamas gausybę klausimų.

Kaip kalbėti su vaiku apie seksą? Tik nesutrikite. Kad iškart nesukeltumėte vaikui itin didelio susidomėjimo šia tema, nes juk uždraustas vaisius, kaip žinia, saldžiausias, ir kad neįvarytumėte nereikalingų kompleksų. Atsiminkite: vaiko domėjimasis šia tema – natūralus, šią gyvenimo sritį jis priima neišskirdamas iš kitų, o mūsų reakcija gali nuspalvinti tai vienokiais ar kitokiais emociniais tonais (“gėda”, “blogai”, “negražu” ir t.t.) Jei mažylis sulauks negatyvios suaugusiųjų reakcijos, tai ir toliau reaguos į savo seksualumą kaip į kažką gėdingo, nešvaraus, blogo.

Nugalėti sumišimą padeda senelis Froidas, dar praėjusio amžiaus pradžioje rašęs, kad visi vaikai yra seksualūs. Taip, nuo pat gimimo! Mažiems berniukams, dar žindomiems, jau būna erekcijos (patvirtins sūnus auginančios mamos). Vadinasi, idėja “palauksim, kol vaikas užaugs” – absurdiška. Be to, patenkinti mažylio smalsumą apie intymiąją gyvenimo pusę yra ne tas pats, kaip aiškinti jau paaugliui. Štai instrukcija, kuri gali padėti:

Kaip kalbėti su mažyliu apie seksualinius santykius ir lytinius skirtumus
Kalbėti reikia ramiai, aiškiai, suprantamai, netildyti vaiko dėl “nepadoraus” klausimo, ir nesistengti nukreipti kalbos. Atsakinėkite tik tai, ko klausia ir neišsiplėskite: jei vaikas neklausia, iš kur jis atsirado, nereikia pulti skubiai visko išpasakoti ar parodyti.

Ar verta meluoti vaikui? Tikrai ne. Anksčiau buvę populiarios versijos apie gandrus ir kopūstus jau atgyveno. Kaip po to atsikovosite savo tėvišką autoritetą, kai atžala “sužinos teisybę”? Suaugusieji pamelavo, o iš kur vaikui žinoti, ar jie nemelavo ir kitais klausimais? Greičiausiai mažylis patikės, kad tai įprasta: suaugusieji meluoja, o teisybę galima sužinoti tik iš kitų šaltinių.

Ką būtent kalbėti? Pirmiausiai, informaciją reikia dozuoti. Kažkada labai pralinksmino viena amerikiečių autoriaus knygelė vaikams “Iš kur aš atsiradau?”. Joje buvo pasakojama beveik viskas. Ten orgazmas aprašomas kaip būsena, panaši į čiaudulį: kai labai norisi nusičiaudėti, čiaudai ir tuomet pajunti palengvėjimą. Hm… Juokinga, nelabai aišku ir svarbiausia, kam reikia leistis į tokias smulkmenas? Jei vaikas priėjęs klausia: “Mama, kaip aš atsiradau?” – atsakykite, kad Jūs jį pagimdėte. Mums, suaugusiems, iš baimės atrodo, kad mažylis iškart puls uždavinėti papildomus klausimus, tačiau jiems dažniausiai pakanka “viską paaiškinančios frazės”. Kai vaikas norės išsiaiškinti daugiau, atsakykite tokiu pačiu stiliumi: “O kaip tu mane pagimdei?” – “Tu užaugai mano pilvelyje, o po to užsinorėjai gimti. Kiekviena moters turi gimdymo takus per kuriuos ir gimsta vaikutis” Galima parodyti vaikui echoskopijos tyrimo nuotraukytes, jei jas išsaugojote. Galima pasakyti vaikui kaip labai jo laukė abu tėveliai, kaip stipriai jį myli.

Kai vaikas paklaus: “O kaip aš patekau į pilvą?”, nereikėtų leistis į kanibališkas fantazijas, kaip jūs jį suvalgėte (beje, pasitaiko ir tokių paaiškinimų), geriau pasakyti: “Mes su tėveliu labai mylėjome vienas kitą, susituokėme ir panorėjome, kad tu atsirastum. Taip tu ir atsiradai.” Kuo daugiau teigiamų emocijų ir kuo mažiau techninių momentų. Taip galima išvengti nereikalingo tiesmukiškumo ir kartu nepameluoti.

Ar prie vaiko rodyti savo jausmus: bučiuotis, glamonėtis? Tai natūralu, o kas natūralu, tas negali būti negražu, nepadoru. Vaikutis mato, kad tėveliai rodo švelnumą vienas kitam, jaučia meilę formuojasi jo būsimos šeimos elgesio modelis. O šeima – ne kalėjimas, ir ne vieša vieta, todėl rodyti savo jausmus yra normalu.

Ką daryti, jei vaikas ima visiems iš eilės pasakoti, ką sužinojo iš tėvelių, taip versdamas jus gana nepatogiai jaustis? Pasikalbėkite su vaiku apie tai, kad suaugusieji laikosi tam tikrų taisyklių. Ir bendrauja tokiomis temomis tik su labai artimais žmonėmis. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir nosies krapštymas – juk nedarome to visiems matant.

Nespėjote! Jei vaikas atėjo pas jus klausdamas apie klitorį arba orgazmą, tai visiškai aišku, kad čia neapsieita be pašalinių pagalbos. Neskubėkite atsakinėti, verčiau paklauskite, kodėl jis to klausia? Galbūt jis tik ne taip nugirdo panašų žodį? O gal jis girdėjo tuos žodžius per televiziją arba draugai apie tai kalbėjo kieme. Jei matote, kad kalba iš tiesų eina apie klitorį, orgazmą ir kitus panašius dalykus, teks suktis kaip mokate. Bet kuriuo atveju, geriau pasakyti teisybę, nei palikti šią “misiją” kiemo draugams.

Būkite atviri, išradingi ir nuoširdūs!

Šaltinis: kleo.ru

Mirtis - ir visiškai natūralus, ir kartu vienas paslaptingiausių reiškinių žmogui. Ir suaugusiems ne visada pasiseka atsikratyti baimės, netikrumo jausmo. O kaip apie mirtį kalbėti su vaiku?
Vaikai praeina keletą mirties suvokimo stadijų. Pavyzdžiui, ikimokyklinukams mirtis atrodo kaip virsmas, laikinas ir beasmenis reiškinys. Nuo 5 iki 9 metų vaikai pradeda suvokti, kad visi gyvi padarai kada nors miršta. Bet dar nepriima to asmeniškai. Ir netgi slapčia viliasi, kad mirties pavyks išvengti sumanumu ir išradingumu.

Kiekvieno vaiko gyvenimiškos patirties kelias yra unikalus. Kai kurie vaikai jau būdami trejų uždavinėja klausimų apie mirtį. Kiti ir dešimties metų nejaučia didelio nerimo mirus močiutei, tačiau gali labai stipriai sureaguoti, netekę mylimo naminio gyvūnėlio. Kiti visai neužsimena apie mirtį, bet išreiškia savo jausmus žaisdami kruopščiai surežisuotą laidotuvių ceremoniją.

Ypatingas santykis su mirtimi susiklosto vaikams, sergantiems nepagydomomis ligomis. Nepaisant to, kad ir medikai, ir tėvai neretai slepia nuo ligonių teisybę, daugelis jų įtaria blogiausią ir nutylėjimas tik padidina nerimą.

Pokalbis apie mirtį su ikimokyklinuku ar pradinuku gali būti labai paprastas. Paaiškinimai turėtų būti trumpi ir aiškūs. Nuo ilgos painios “paskaitos” jie pavargs ir tik dar labiau painiosis. Galima vaikui paaiškinti mirtį, kaip įprastų gyvybinių funkcijų nebuvimą: “Kai žmonės miršta, jie nebekvėpuoja, nekalba, negalvoja. Kai numiršta šuniukas, jis nebeloja, nebėgioja. Mirę gėlytės nebeauga ir nebežydi.”

Reikia laiko tam, kad vaikas suvoktų skirtumą tarp pačios mirties ir emocinių išgyvenimų dėl jos. Net žinodamas, kad senelis Jonas numirė, vaikas gali paklausti: “O kodėl močiutė verkia?” Ramiai atsakykite: “Jai sunku. Ji ilgisi senelio”.

Būna momentų, kai mums sunku įsijausti į tai, ko vaikas iš tiesų klausia. Todėl į klausimą “O kada tu numirsi?” nereikėtų reaguoti kaip į vaiko abejingumą, nes tai rodo, kad mažylis dar nesuprato, jog mirtis – tai pabaiga. Pavyzdžiui, jam gali atrodyti, kad mirtis – tai jo atsiskyrimas nuo tėvų per prievartą. Jį gali gąsdinti mintis, kad staiga liks be tėvelių rūpesčio. Atsakykite klausimu į klausimą, pasitikslindami, kas iš tiesų neramina vaiką: “Tu jaudiniesi, kad manęs nebus ir tavimi niekas nepasirūpins?” Jei matote, kad pataikėte, nuraminkite ji atsakymu: “Aš nesiruošiu mirti. Aš rūpinsiuos tavimi taip ilgai, kiek tau manęs reikės”.

Girdėdami suaugusiuosius mirtį vadinant “amžinuoju poilsiu”, “amžinojo miego karalyste” ir pan., vaikai iš tiesų ima painioti mirtį su sapnais. Gali atsirasti baimių eiti miegoti. Kai kalbate su vaiku, venkite šių vaizdingų posakių apie mirtį.

Kalbėdami vaikams apie tai, kad mirties priežastis buvo liga, taip pat galite juos išgąsdinti. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nesuvokia skirtumo tarp paprasto, trumpalaikio susirgimo ir sunkios, mirtinos ligos. Tokiu atveju net lengvas negalavimas gali sukelti didelių išgyvenimų vaikui. Kai pasakosite, jog kažkas mirė dėl ligos, paaiškinkite vaikui, kad ta liga buvo ypatingai rimta ir sunki.

Kitas dažnai pasitaikantis neatsargus apibendrinimas – mirties ir senatvės gretinimas: “Ji mirė, nes buvo labai sena”, gali sukelti problemų dėl nepasitikėjimo tuomet, kai vaikas sužinos, jog kartais miršta ir jauni žmonės. Geriau jau pasakyti “Ji labai ilgai gyveno iki tol, kol numirė”.

Maži vaikai dažnai susigalvoja, kad dėl kažkokių priežasčių jie tapo artimųjų mirties kaltininkais. Kartais vaikai jų mirtį suvokia kaip bausmę sau: “Mamytė numirė ir paliko mane, nes aš buvau blogas”. Padėkite jiems įveikti šį kaltės jausmą, įtikinkite, kad jie buvo ir yra labai mylimi.

Labai aktualus klausimas – ar reikia vestis vaiką lankyti mirštančiojo. Priklauso nuo situacijos. Jei tas žmogus vaiko gyvenime buvo labai svarbus, jam bus naudinga aplankyti jį, liks mažiau mirties paslaptingumo.

Ar reikia vaikams dalyvauti laidotuvėse? Tikslaus vienareikšmio atsakymo nėra. Jei vaikas pakankamai didelis, kad suvoktų tai, kas vyksta, ir pats nori dalyvauti, tuomet – taip. Bet jums reikia paruošti vaiką tam, ką jis pamatys ir išgirs prieš ceremoniją, jos metu ir po laidotuvių.Vaikas turi žinoti, kad tokiais atvejais žmonės ateina ir reiškia užuojautą, kai kurie verkia. Geriausia, kai vaiką lydi toks žmogus, kuris gali visą laiką aiškinti tai, kas vyksta aplink, atsakinėti į jo klausimus.

Šaltinis: sestrenka.ru

Jau būdami 1,5-2 metų vaikai suvokia, kad jie yra berniukai, arba mergaitės, tačiau nežino, kodėl taip yra. Kai kurie vaikai net mano, kad lytis – laikinas reiškinys ir bėgant laikui gali keistis. 2,5 metų vaikai pažįsta savo lytinius organus, būdami nuogi, gali žaisti su jais, smalsiai stebėti apsinuoginusį žmogų. 3 metų vaikai ir vyresni klausinėja apie lyčių skirtumus, domisi, iš kur atsiranda vaikai.

Visi šie klausimai kyla iš natūralaus vaikiško smalsumo, noro jį patenkinti. Jie jokiu būdu neturėtų jūsų suneraminti. Tai visai nereiškia, kad jūsų vaikas pernelyg susidomėjęs lytiniais klausimais. Negalima palikti jo nežinioje, vengti atsakymų apie lyčių skirtumus, juo labiau drausti klausinėti apie tai, kas jį domina ar gėdinti. Vaikiškas smalsumas neišnyks, tik privers vaiką užsisklęsti ir jis arba ras atsakymus savarankiškai, arba ras kitą informacijos šaltinį, galbūt ne patį geriausią. Ypač neleistinos bausmės už seksualinį interesą, nes ateityje žmogus gali į tai žiūrėti kaip į kažką gėdingą, neleistiną. Teisingiau ir naudingiau būtų jums ir vaikui atvirai ir ramiai pasikalbėti.

Be abejo, mes galime vaikui suteikti teisingą supratimą apie lyčių skirtumus tik tuomet, jei atmosfera šeimoje, kur jis auga, yra sveika ir normali . Atsakinėdami į vaikiškus klausimus, suaugusieji patys neturi gėdytis, meluoti ir veidmainiauti.

Būtiniausias žinias apie lytis vaikas turi gauti tuomet, kai pabudo jo smalsumas. Tėvų atsakymai turi būti greiti, trumpi, tiesūs ir suprantami vaikui. Nenuvertinkite vaiko manydami, kad jis nepastebi nėščiųjų gatvėse, ar nuogų vaikų paplūdimiuose, tėvų saunoje ir pan. Melas apie lyčių skirtumus nėra toks nekaltas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Į klausimus apie vaikų atsiradimą tėvai paprastai pasakoja istorijas apie gandrus, kopūstus. Bet miesto vaikai gali būti niekada nematę gandro ar užsigeisti pamatyti, kaip visa tai vyksta, arba eiti į kopūstų lysvę patys paieškoti vaiko. Meluoti, aišku, galima būtų ir toliau. Bet ką atsakysite vaikui, kai jis sužinos teisybę iš kitų šaltinių? Prisipažinti melavus bus žymiai sunkiau, nei iškart pasakyti tiesą. O vaikas ims nepasitikėti jumis. O paaiškinimas, kad vaiką „nusipirkome parduotuvėje“ (dažnai pasitaikantis) gali sukelti vaikui baimių, kad dėl blogo elgesio, kaip „brokuotą prekę“ juo vėl gali išsiųsti į parduotuvę. Pasitaiko tėvų, kurie patys ima gąsdinti vaiką: „Atiduosiu tave atgal ir pasiimsiu kitą - geresnį berniuką!”

Gatavų receptų visiems atvejams pateikti sunku, jūs patys turite nuspręsti kaip ir kokia forma pasakoti vaikui apie lytis, bet atsiminkite, kad nereikia leistis į smulkmenas ir detales. Svarbiausia – atsakymai turi būti trumpi ir suprantami. Kartais tėvai abejoja, ar vaikas apskritai gali tai suprasti, nes yra per mažas. Tačiau jis mėgina suprasti. Vaikas turi palaipsniui sukaupti būtinas žinias.

Šaltinis: kid.ru

Kiekvienas šeimos narys su netektimi gali taikytis labai skirtingai. Šiuos skirtumus labai svarbu suprasti. Pavyzdžiui, moteris, netekusi kūdikio, laukia vyro paramos ir paguodos, o vyras tokiu momentu gali paprašyti leisti pagyventi jam atskirai. Jis labai išgyvena ir nori pabėgti nuo skausmo, užsisklęsti savyje. Vyras gedi. Moteris mano, kad vyras ją išduoda. Tačiau jis, kaip ir ji, išgyvena netektį.

Po netekties, šeimos sistema siekia pusiausvyros. Šeimos konfigūracija pasikeitė. Tos funkcijos, kurias anksčiau atliko išėjęs žmogus, pasiskirsto tarp likusių šeimos narių. Pavyzdžiui, mirus vaiko mamai, dabar juo rūpinasi tėtis, seneliai. Tarp jų atsiranda ir mezgasi nauji emociniai ryšiai.

Kaip netektį išgyvena vaikai?

Tik nedaugelis žmonių sugeba ramiai kalbėtis su vaiku apie mirtį. Vaikai labai skirtingai suvokia mirtį.

Sunku pasakyti, kaip žmogaus netektį išgyvena iki 2 m. amžiaus vaikai, nes jų galvoje dar nėra pastovaus (konstantinio) objekto. Iki 3 metų vaikai suvokia atsiskyrimą, kito asmens nebuvimą, vėliau atsiranda baimės susižaloti, mirti. Juk tai amžius, kai mažas žmogutis ima savarankiškai keliauti po kiemą, važinėti triratuku, galbūt jis pamato, kaip automobilis partrenkia keturkojį gyvūną, arba kaip katinas pagauna žvirbliuką. Būtent šiuo amžiaus tarpsniu vaikas ima suvokti savo kūno vientisumą, pažeidžiamumą, gali įsivaizduoti, kad kažkas panašaus gali nutikti ir jam pačiam.

Nuo 2 iki 5 metų vaiko mąstymas labai egocentriškas ir visa, kas vyksta aplink, jis gali susieti su savimi. Pvz., „Tėvelis išėjo iš namų ir paliko mamą dėl to, kad aš jo neklausiau.“ „Močiutė numirė, nes aš nevalgiau košės.“

Mirtis 2-5 metųvaikui neatrodo amžina. Tai jam toks pat reiškinys kaip sėklos pasodinimas į žemę, kad iš jos išaugtų augalas. Vaikas gali prašyti tėvelių sutaisyti ką tik mirusį šuniuką, kad jis ir vėl bėgiotų ir žaistų.

Nuo 5 iki 8 metųvaikai jau pakankamai intelektualiai subrendę, kad suvoktų kas atsitiko. Paprastai penkiamečiai mirtį įsivaizduoja kaip pabaisą, baisaus žmogaus pavidalu, kuris ateina ir pasiima žmogų su savimi. Mirtis suvokiama kaip įsikišimas iš išorės.

8 metų vaikas jau išgyvena ir gedi kaip suaugęs žmogus. 9-10 metų vaiko sąmonėje formuojasi daugiau mažiau realistinis mirties suvokimas, kaip neišvengiamas biologinis procesas.

Vaikai suvokia, kad mirtis – tai baisu iš suaugusiųjų reakcijų. Suaugę žmonės dažnai slepia nuo vaikų žinią apie mirtį, skyrybas. Vaikui sakoma, kad tėtis išvyko į ilgą komandiruotę ir pan. Tačiau vaikai greit pajunta suaugusių nenuoširdumą iš neverbalinių reakcijų ir suvokia, kad reikia žaisti šį žaidimą toliau. Vaikas užgniaužia išgyvenimus, kurie transformuojasi į psichosomatines bei somatines reakcijas. Jei vaikas neturėjo galimybės išgyventi skausmo, tai apsisuka prieš jį - depresija, artimesnių santykių užmezgimo problemomis ir pan. Pvz., mirė vaiko senelis. Matydamas motinos veide įtampą, užsisklendimą, vaikas supranta, kad šios temos geriau vengti, jis negali pasidalinti savo jausmais, paklausti rūpimų dalykų ir galiausiai visi šie išgyvenimai susikaupia jo viduje ir vėliau virsta sveikatos ar elgesio sutrikimais, problemomis.

Tėvai bijo traumuoti vaiką, pranešdami jam skaudžią žinią, bet iš tiesų jie patys bijo prarasti jausmų kontrolę. Vaikams nekenkia tai, kad jie mato gedinčius, išgyvenančius skausmą tėvus. Kai tėvai susidoros su neigiamų jausmų antplūdžiu, jiems reikia atrasti jėgų pranešti apie netektį vaikams. Jei vaikas mažas, galima pasisodinti jį ant kelių. Reikia atsakyti į visus jo klausimus, leisti vaikui išsiverkti, išlieti visus negatyvius jausmus. Tai galima padaryti žaidimo forma. Tuos jausmus reikia vaikui garsiai įvardinti: „Tu esi liūdnas, tu nelaimingas, tau pikta...“ ir t.t. Jei tėvams labai sunku susitaikyti su netektimi ir jie negali patys pranešti žinios vaikui, tai galima padaryti padedant psichologui.

• Laiko ir amžinybės suvokimas
• Transformacija, virsmas, pasikeitimas
• Negrįžtamumo suvokimas
• Atsitiktinumo sąvoka

Vaikas mokosi susidoroti su stipriais jausmais, gedėti kaip suaugęs. Atsakinėdami į vaiko klausimus, aiškinkite jam visus nesuprantamus terminus.

4 užduotys, kurias turi išspręsti visa šeima:

1. Pirmoji užduotis a) informacija apie netektį turi pasiekti visus šeimos narius, b) pripažinimas to, kad šeimos sudėtis pasikeitė negrįžtamai.
2. Jausmų išgyvenimas. Reikia gerbti vienas kito jausmus, paremti kitus, palaikyti ir suprasti, kad kiekvienas žmogus gali reaguoti į netektį savaip ir visai skirtingai. Galima kartu susikurti tam tikrus ritualus: pakalbėti apie mirusįjį, nuvažiuoti ten, kur jis mėgo būti, aplankyti jo kapą.
3. Rolių ir funkcijų persiskirstymas šeimoje. Tas funkcijas, kurias atlikdavo išėjęs žmogus, dabar šeimoje atliks kiti.
4. Šeima pasirengusi toliau gyvuoti. Galbūt mama/tėtis vėl veda ir pan.

Kitos šeimos netektys

Vaiko mirtis– didžiulis skausmas tėvams. Paprastai tokiais atvejais tėvams prireikia psichologo pagalbos. Kartais tėvai perkelia visus savo lūkesčius ir viltis, dėtas į mirusį vaikelį, kitiems vaikams: duoda kitam vaikui tokį patį vardą, siūlo tokias pat veiklas bei užsiėmimus ir pan. Šie vaikai neša didžiulę naštą, netenka galimybės gyventi savo gyvenimą. Tėvams reikia suvokti, jog auga visai kita asmenybė.

Vaikų išvykimas– dažnai tėvų nesąmoningai išgyvenamas kaip jų netektis. Tėvams gali atrodyti, kad vaikai tik laikinai atsiskyrė nuo tėvų ir dar sugrįš. Nesusitaikę su vaikų išvykimu iš tėvų namų, jie kartais manipuliuoja jais arba anūkėliais, jaučia susierzinimą, agresiją bendraudami su „konkurentais“, tai yra savo vaikų gyvenimo partneriais.

Skyrybos– didžiulė krizė. Bendraujant su žmogumi, išgyvenančiu skyrybas, reikia pabrėžti realybę, tai, kas vyksta. Tarp buvusių sutuoktinių gali atsirasti konkurencija, kova dėl valdžios. Negalima leisti, kad vaikai taptų šio žaidimo įkaitais. Reikia stengtis išsaugoti tai, ką tėvai daro dėl vaikų. Nei vienas iš jų nėra nei blogas, nei geras, paprasčiausiai jie labai skirtingi žmonės, kuriems sunku sugyventi.

Viena iš skyrybų problemų yra ta, kad vaikams tuo metu reikia didžiulio dėmesio, palaikymo, o tėvai negali to duoti, nes jie patys blogai jaučiasi. Todėl vaikui svarbu žinoti, kad tai, kas vyksta – ne dėl jo kaltės, tai yra tėtis/mama išėjo ne dėl to, kad vaikas neklausė, o dėl kažkokių kitų priežasčių. Vaikui reikia aiškiai ir tiksliai paaiškinti, kodėl tėvai nebegali gyventi kartu. Pabrėžkite vaikui, kad kiekvienas iš tėvų jį labai myli, ir toliau su juo bendraus, rūpinsis.

Po skyrybų vaikui svarbiausia – stabilumas. Jį galima sudaryti aptariant konkretų laiką, datas, kada vaikas susitikinės su išeinančiu šeimos nariu. Ne vaikas turi ieškoti savo tėvų, o tėvai turi susirasti jį ir pranešti, kur ir kada jie matysis.

Negalima įtraukti vaiko į savo „žaidimus“, kalbant apie išėjusį iš namų šeimos narį, koks jis yra blogas tėvas ar motina. Tai yra skriaudos ir savo silpnumo suvokimas, kuriuos reiks išgyventi, susidoroti su jais, o vaikas čia niekuo dėtas. Vaikui reikia papasakoti apie buvusį sutuoktinį visa, kas buvo tarp jūsų geriausia. Tuomet ir vaikas neturės problemų dėl per žemo savęs vertinimo, vidinių konfliktų, jausis užtikrintai, didžiuosis tėvais ir vystysis harmoningai.

Šaltinis: psyonline.ru

Mažiems vaikams sunku suprasti, kad tėvai myli visus vaikus vienodai. Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau išskirtinio dėmesio jis reikalauja iš tėvų. Dažniausiai pirmaisiais mažylių draugais tampa ne sesės ir broliai, o bendraamžiai pažįstami. Jei tarp vaikų šeimoje yra nedidelis amžiaus skirtumas, jų tarpusavio draugystei vis tiek maišo pavydas. Jei amžiaus skirtumas didelis, jų išsivystymo lygis, interesai labai skirtingi, paprastai vaikystėje jie neranda bendros kalbos.
Vaikų santykiai šeimoje priklauso nuo to, kaip tarpusavy bendrauja tėvai, kaip tėvai bendrauja su kiekvienu iš vaikų. Svarbiausia – kaip tėvai sugeba padėti vaikui tvarkytis su savo teigiamomis ir neigiamomis emocijomis. Jei mažyliui trūksta tėvų dėmesio, jaučiasi nesuprastas, šiuos jausmus jis perkels į bendravimą su sesėmis ir broliais. Štai kodėl naujo žmogučio atsiradimas šeimoje dažnai vyresniesiems sukelia problemų. Tėvams būna sunku patikėti, kad jie tapo vaiko problemų priežastimi. O vaikams lengviausia perkelti savo nemalonius išgyvenimus ant brolių ar seserų: juk jie vaikui mažiau svarbūs, nei mama ir tėtis, be kurių tiesiog negali gyventi.

Jei jūsų vaikai nesutaria, neieškokite priežasčių jų charakteriuose ar individualiose savybėse. Pirmiausiai paanalizuokite savo santykius su kiekvienu iš jų atskirai ir kartu paėmus. Kuo anksčiau imsite taisyti padėtį, tuo didesnė tikimybė, kad vaikai susidraugaus. Visiškai išvengti pavydo nepavyks. Galbūt, sušvelninti situaciją. Vienas žymus vaikų psichologas D. Vuds Vinnokott yra pasakęs: „Vaikiškas pavydas – normalus ir sveikas reiškinys. Pavydas kyla iš meilės. Jei vaikas jūsų nemylėtų – nepavydėtų.“

Neapsimeskite, kad nepastebite kas vyksta, geriau pasikalbėkite apie tai. Paaiškinkite, kad Jūs suprantate, ką jaučia vyresnis vaikas, kad nebarsite jo už pavydą, nes tai praeis. Geriau dažniau pagirkite jį „į kreditą“. Jei matys, kad pasitikite, jam norėsis pateisinti jūsų lūkesčius! Bėgant laikui, aštrūs kampai, jums padedant, bus nugludinti ir vyresnysis susidraugaus su jaunesniuoju broliuku ar sesute.

Šaltinis: detochka.ru

Gerokai paaugęs jūsų pirmagimis jau žino, iš kur atsiranda vaikai. Galbūt net žino, kas yra kontracepcija. Visa, kas susiję su seksu ir vaikų gimimu jam nepaprastai įdomu. Gal jis nedrįsta apie tai kalbėtis, tačiau tai nereiškia, kad neįdomu! Klausimas „ar turėti dar vieną vaiką?“ – visos šeimos reikalas. Jis turėtų būti svarstomas kartu.
Paaugliui svarbu, kad su juo būtų elgiamasi kaip su sau lygiu, juo labiau, kai kalba eina apie lemtingus gyvenimo momentus. Jis pasijus atsakingas už būsimą gyvybę. Naudinga pasakoti jam, ką jaučiate nėštumo metu, jis nesijus paliktas nuošalyje.

Bet kokio amžiaus vaikui mažylio atsiradimas šeimoje – rimtas išbandymas. O kaip gi! Dabar didžiąją mamos laiko dalį atima verkiantis ir nuolat alkanas mažylis. Pavydas ir kova dėl tėvų dėmesio yra dėsningas reiškinys, tik labai skirtingai išreiškiamas. Paaugliui šis nelengvas gyvenimo etapas sutampa dar ir su „hormonų audromis“, augimo krize. Jis protestuoja, daug laiko praleidžia su bendraamžiais, kur jį myli ir vertina (jam taip atrodo), jis gali pradėti rūkyti, vartoti svaigalus, keiktis, bėgti iš namų. Vaikui negalite pasakyti „nepavydėk!”. Dėmesį vaikams reikia paskirstyti po lygiai: taip kaip daug žaidžiate su mažyliu, tiek reikia kalbėtis ir su didžiuoju. Kalbėkitės apie tai, kuo jis gyvena, ką jaučia. Galite sužaisti: tegu jis savo pretenzijas surašo ant popieriaus, vėliau šį „juodąjį sąrašą“ kartu aptarkite. Daugelis paauglių savo emocijas išlieja piešdami ar grodami.

Svarbiausias klausimas vaikui (kokio amžiaus jis bebūtų) – ar jį vis dar myli taip pat, kaip anksčiau? Todėl nepamirškite senų gerų šeimos tradicijų ir tą laiką, kuris anksčiau būdavo skiriamas tik jam, ir toliau praleiskite kartu. Kas nors prižiūrės mažylį, kol jūs pramogausit su vyresniuoju. Tegu mažylio gimimas nepakeičia paauglio gyvenimo iš esmės. Kartu aptarkite kur geriausia pastatyti vaikišką lovytę. Vyresnysis turi teisę į savo asmeninę erdvę, jam tai labai svarbu.

Pabrėžkite paaugliui, kad jis kaip ir anksčiau yra šeimos dalis, ir kad mažylio atsiradimas – visos šeimos gyvenimo įvykis. Nereikia išsiųsti jo pas močiutę ar į stovyklą tam laikui, kol mama sugrįš iš gimdyklos. Geriau paaiškinkite vaikui, koks sunkus tai periodas, ir ką išgyvenate.

Mamoms iškyla didelė pagunda vis palikti mažylį vyresnėlio priežiūrai, o pačioms bent trumpam numigti. Kai pavedate jam pagloboti kūdikį, vaikas pasijunta suaugusiu. Nuostabu! Koks paauglys nenori būti suaugusiu? Bet čia yra viena nedidelė sąlyga: juo reikia pasitikėti, bet nenurodinėti pastoviai, kad jis privalo tai daryti.

Sugalvokite vyresniam vaikui darbų pagal jo jėgas. Jis gali nueiti į prekybos centrą sauskelnių, gali pavežioti miegantį kūdikį lauke. Bet geriausia sulaukti jo paties iniciatyvos padėti. Ir tokią iniciatyvą reikia labai paskatinti. O ką daryti, jei paauglys neparodė noro padėti? Paprašykite pagalbos ir paaiškinkite, kokia jūs pavargusi ir kaip vertinate jo pastangas. Tačiau nepersistenkite, jam dar reikia ruošti namų darbus, pabendrauti su draugais ir pasilinksminti vakarėliuose. Jūs turite pagalbininką, bet ta pagalba yra savanoriška.

Šaltinis: detochka.ru

Vos šeimoje atsiranda antras vaikas, tėvų dėmesys atitenka jau ne vien pirmagimiui. Nesvarbu, kiek vyresnėliui metų, jam sunku susitaikyti, kad tėvai praleidžia su juo mažiau laiko, o dar žavisi ir nuolat kalbasi apie kitą mažylį. O štai antrasis vaikas buvo priverstas dalintis tėvų dėmesiu su vyresniuoju vaiku dar iki gimimo. Juk mama nuolatos galvojo ne tik apie įsčiose augančią gyvybę, bet ir apie kitą vaiką. Be to, nuo pat antrojo vaiko gimimo jis yra nuolat lyginamas su pirmagimiu. Taip gimsta konkurencija tarp vaikų.

Vyresnėlio pozicija

Kai tik gimsta antrasis vaikas, aplinkiniai vyresnėlį ima vertinti kaip labiau suaugusį ir savarankiškesnį, nei anksčiau. Tai yra taip vadinamas “pagreitinto subrendimo” efektas. Vyresnėlis – pagalbininkas, iš jo daug tikimasi, daug reikalaujama. Iš dalies toks santykis teisingas, bet nepamirškite, kad pats vaikas nemato didelio skirtumo tarp savęs ir naujagimio. Jis jaučia naujagimiui dvejopus jausmus. Viena vertus, džiaugiasi broliu ar seserimi, didžiuojasi prieš draugus, kita vertus, negali suvokti, kodėl su juo elgiamasi kitaip nei su naujagimiu?

Kad vaikai gerai sutartų, tėvai, gimus antrajam vaikui, turėtų stengtis:

• Kovoti su pavydu tarp vaikų
• Išmokyti mažylius bendradarbiauti.

Vaikui neaišku, kodėl jam nuolat duodamos pastabos, jį bara už triukšmavimą, liepia pačiam susitvarkyti žaislus, o mažyliui – ne. Vaikas ima galvoti, kad jei tėvai šitaip su juo elgiasi, vadinasi daugiau nebemyli. Kodėl mažylį nuolat vadina geručiu, pupuliuku, meilučiu ir t.t., o jo – ne.

Jei suaugusieji ir toliau „nepastebi“ vyresnėlių ir „myli“ tik naujagimį, pirmagimis ima keršyti už skriaudas savo konkurentui: muša, laužo barškučius, erzina ir t.t. Natūralu, kad tėvai už tai bara ir baudžia vyresnėlį. Bet dažniausiai vaikas būna patenkintas sulaukęs net ir tokio „neigiamo“ tėvų dėmesio.

Jaunėlio pozicija

Daugelis tėvų pastebi, kad antrieji vaikai nuo gimimo yra reiklesni, labiau priklausomi. Matyt, naujagimiai jaučia kad mama nepriklauso vien tik jam besąlygiškai (kaip tai būna sulaukus pirmagimio) ir mėgina atkreipti į save dėmesį. Taip jis konkuruoja su vyresniuoju vaiku dėl dėmesio.

Augdamas, antrasis vaikas ima reikšti pavydą ir kitais būdais, pvz. stumdo, suduoda ar įkanda. Jei jam neleidžiama liesti kažkokių vyresnėlių daiktų, mažylis specialiai juos sugadina, sulaužo. Susipykęs su vyresniuoju, mažylis garsiai verkia, tikėdamasis atkreipti tėvų dėmesį. O kai šie nubaudžia vyresnįjį už mažojo skriaudimą, „nuskriaustasis“ džiūgauja – „pagaliau tėvai pamatė, koks blogas brolis ar sesė!”

Situaciją pablogina dar ir tai, kad tam, kuris gimė antras, tenka dėvėti pirmagimio išaugtus rūbelius, naudotis jo staliuku, vonele, žaislais ir t.t. Vos paauga, ir auklėtojai bei mokytojai jį ima lyginti su vyresniuoju, painioja jų vardus. Viso to pasekmė – atsiranda konkurencija ir didelis noras pranešti apie save, kaip apie savarankišką asmenybę. Kartais broliai ir sesės taip ir lieka konkurentais visą gyvenimą, tik suaugę jie kovoja nebe už tėvų meilę ar dėmesį, o konkuruoja – kuris pasieks aukštesnės karjeros, kuris daugiau uždirbs, kuris turės daugiau naudingų pažinčių ir gyvenimo patogumų...

Abu vaikai smalsiai žvelgia vienas į kitą kaip į įdomų „padarą“, kurį smagu stebėti.

Jaunėlio pozicija: mažylis žvelgia į vyresnėlį kaip didelį žaislą. O jau jo kambarys, stalas, daiktai – lyg žaidimų klubas, traukiantis savo pasakiškomis brangenybėmis. Todėl mažylis nuolat sekioja iš paskos, pešiojasi ir žnaibosi, ypač stipriai nukenčia jo tyrinėjami daiktai: draskomi vadovėliai, sąsiuviniai, išmėtomi pieštukai, apgraužiami ir apseiliojami žaislai. Mažylis stengiasi pamėgdžioti vyresniojo intonacijas, veiksmus – taip jis nesierzina, o paprasčiausiai žaidžia. Augdamas jis ima domėtis vyresnėlių iš tikrųjų. Mažylis žavisi jo žiniomis, mokėjimais ir stengiasi būti panašus į brolį ar sesę. Jis labai nusimena, jei nesulaukia atsako iš priešingos pusės.

Vyresnėlio pozicija: Jei tarp vaikų didelis amžiaus skirtumas (5 ir daugiau metų), antrasis vaikas šeimoje rečiau vertinamas kaip konkurentas. Iš pradžių jis smalsiai stebi jaunėlio gyvenimą, o tėvai džiūgauja tokiu dėmesiu. Bet dar dažniau vyresnieji žiūri į mažylį kaip į žaisliuką, kurį kaip lėlę galima aprengti, ar ko nors išmokyti, jį malonu pademonstruoti savo draugams, kaimynams. Kartais vyresniųjų pramogos tampa žiauriomis, pvz. jiems patinka išgąsdinti mažylį, privesti iki ašarų, o po to raminti. Juos linksmina tai, kad mažylis tiki įvairiais nebūtais dalykais, atkartoja bet kokius žodžius (ir keiksmažodžius taip pat). O mažylis džiaugiasi dėmesiu ir nesupranta, kad iš jo tyčiojasi.
Deja, būna ir taip, kad vyresnieji visiškai nesijaučia atsakingi už mažylius, ir nesidomi jais.

Tu ne vienas!

Būna, kad sužinoję apie būsimą brolio ar sesės gimimą, vaikai galvoja, kad dabar jau turės žaidimų partnerį. Jei tėvai neteisingai paruošia vaiką, šis labai nusivilia pamatęs naujagimį, kuris dar nieko nesupranta ir nemoka. Todėl nustoja domėtis jaunėliu.

Tėvai turi žinoti, kad net ir tokie santykiai, kurie prasideda nuo peštynių ir barnių, vėliau perauga į tvirtą brolišką/seserišką draugystę. Ikimokykliniu periodu (3-6 m) ir ankstyvuoju mokykliniu (6-9 m.) vaikai dažnai pykstasi ir pešasi. Konfliktų sumažėja, kai atsiranda savų draugų, skirtingų pomėgių. Šiuo periodu jie mažiau domisi vienas kitu. O iš tiesų draugauti pradedama paauglystėje (13-15 m.) ar jaunystėje.

Brolis ar sesuo – tai dar vienas artimas žmogus pasaulyje. Tai bus tas žmogus, kuris palaikys, padės, kai bus sunku. Labai svarbu, kad vyresnėlis, stovintis šalia naujagimio lovelės suprastų „Tu dabar ne vienas!”, kad abu vaikai imtų vertinti tai kuo anksčiau.

Kad vaikai pavydėtų mažiau:

• Būtina paruošti vaiką brolio ar sesės atsiradimui. Rodykite jam mažylius, kai išeinate pasivaikščioti, pasakokite apie juos;

• Parodykite vaikui nuotraukas ar video įrašus, kur jis pats buvo dar naujagimis;

• Kartu eikite pirkti mažyliui kraitelio; tegu vyresnėlis kažką pats išrenka broliui ar sesei;

• Palaipsniui mokykite pirmagimį savarankiškumo (apsirengti, pavalgyti, susitvarkyti...);

• Skirkite vienodai dėmesio abiems;

• Nedovanokite abiems vaikams vieno žaislo – jie tikrai susipeš. Geriau nupirkti po nedidelę smulkmeną, bet kiekvienam atskirai (gali būti vienodi daiktai, nes mažyliui visada reikės to, ką turi vyresnėlis);

• Nelyginkite vaikų tarpusavyje jiems girdint, tai sukelia pavydą ir konkurenciją;

• Ir mažyliui drauskite tai, ko neleidote vyresniajam, abiems vaikams pateikite vienodus reikalavimus ir draudimus.

Mokome vaikus bendradarbiavimo:

• Deja, pirmaisiais metais bus sunku atrasti veiklą, kad būtų užsiėmę abu vaikai. Kai išeinate su vaikais pasivaikščioti, kol mažylis miega vežimėlyje, žaiskite su vyresniuoju. Kai mažylis nubunda, pasakokite jam ką nuveikėte su broliu ar seserimi, ką žaidėte. Pasakykite, kad jam paaugus, išmokysite ir jį žaisti kartu.

• Mokykite vaikus žaisti kartu. Paskirstykite vaidmenis taip, kad kiekvienas turėtų kuo užsiimti, pvz. pirmagimis stato namus, o mažylis vaidina pabaisą, kuri ateina ir sugriauna juos. Vyresnėlių užduotis – greit atstatyti sugadintus namus.

• Tegu vyresnėlis konstruoja du vienodus daiktus – vieną sau, o kitą – mažyliui.

• Tegu pirmagimis padeda mažyliui ieškoti pamesto čiulptuko, susirasti šlepetes. Bet prašymas padėti turi būti adekvatus jo amžiui ir galimybėms. Ir mažylis gali padėti vyresniajam: ką nors atnešti ir paduoti. Mokykite padėkoti vienas kitam už pagalbą.

Šaltinis: nanya.ru

Šeima pagausėjo – susilaukėte dar vieno vaikelio – ir dėmesio nuo šiol prireiks kelis kart daugiau. Kaip elgtis, kad vyresnysis vaikas nepajustų, kad su mažylio atsiradimu baigėsi jo vaikystė? Ar sesės ir broliai konkurentai? Ir ką daryti, jei penkiametis-šešiametis pirmagimis staiga pradeda reikalauti čiulptuko, panešioti ir t.t.?

Kažin, ar antrąjį vaikutį suplanavote tik todėl, kad vieną dieną pirmagimis pasiskundė, jog neturi su kuo žaisti ir jam vienam liūdna. Šį sprendimą priima ir įgyvendina tėvai. Todėl vyresnėlis neprivalo nuolat rūpintis mažuoju. Nereikia jam vis priminti: „Tu dabar didelis, turi rūpintis mažiuku“. Ar iš tiesų taip yra? Juk jo sutikimo niekas neklausė. Vyresnysis vaikas – tai ne auklė, kuriai nereikia mokėti algos.

Pakalbėk su manim, mama

Apie, tai, kad šeima netrukus pagausės, vyresnėliui būtina papasakoti. Tik neiškart. Palaukite, kol praeis sudėtingiausias pirmas nėštumo trimestras (kol vargins nuovargis, mieguistumas, nuotaikų kaita ir pykinimas). Nereikia, kad prasta mamos savijauta vaikui asocijuotųsi su mažylio atėjimu.

Kaip papasakoti? Stebėkite savo vaiką, kas jam geriausiai sekasi: stebėti, analizuoti ar klausytis? Jei jis „stebėtojas“ – pasakojimą iliustruokite paveikslėliais. Jei vaikas – „klausytojas“ – pasakokite jam , arba duokite paklausyti specialų įrašą „Iš kur atsiranda vaikai“. O jei auginate tipišką kinestetiką, leiskite jam priglusti prie pilvuko, kai jausite mažylio judesius įsčiose. Galima naudoti visas metodikas iškart. Jei vyresniajam daugiau nei 4 metai, galite nusivesti ir į ultragarso tyrimą.

„Naudingas“ broliukas

Gimus mažyliui, vyresnėlis gauna nemažai naudos: mama visą laiką namuose, čia pat, ne taip kaip tuomet, kai dirbdavo. Su ja galima kasdien išeiti pasivaikščioti, nes mažyliui kasdien reikės pabūti lauke. Visa tai būtina papasakoti vyresniajam. Akcentuokite tai, kad šeimos pagausėjimas – vieni pliusai!

Atgal į kūdikystę!

Gimus mažyliui mamos meilės turi užtekti visiems. Vyresnysis vaikas gali džiaugtis ir rūpintis mažyliu, bet tuo pat metu pradėti čiulpti pirštuką, „pamiršti“ puoduką ir šlapintis į kelnes, užsigeisti mamos pienelio, atsigulti į vežimuką, prašytis panešiojamas ant rankų ir t.t. Šie užslėpti pavydo ženklai veržiasi išorėn ir turėtų atkreipti jūsų dėmesį. Neverta apeliuoti į logiką ir moralizuoti: „Tu jau didelis/-ė, ir kaip tau ne gėda?“ Šį periodą teks išlaukti. Nepykite ant vaiko, nesibarkite ir nebauskite.

Juk žinote, ko vaikas siekia? Taip – dėmesio, kuris anksčiau priklausė jam vienam. Gerai apgalvokite, kiek laiko skiriate vienam ir kitam vaikui, kiek šilumos meilės ir švelnumo jiems padalijate. Galbūt reikia kažką pakoreguoti?

Dovanėlė

Pasistenkite nugludinti aštrius kampus. Dažniau sakykite: „mes“, „mūsų šeimynėlė“, „mūsų vaikai“. Prieš gimdymą įspėkite vaiką, kad kurį laiką būsite gimdymo namuose, o iš jų grįšite jau su mažyliu. Nuvažiuokite kartu į parduotuvę ir išrinkite kažką naujagimiui dovanų nuo pirmagimio. Arba tegu pats pagamina dovanėlę.

Ramybė

Neramu, kad vyresnėlis kenčia, kad jam trūksta dėmesio ir meilės? Svarbiausia dabar apsišarvuoti geležiniu pasitikėjimu savimi – jūs susitvarkysite, kitaip ir būti negali! Kuo mažiau jaudinsitės ir graušitės, tuo lengviau viskas praeis.

Nuo gimimo iki 18 mėnesių
Tokio amžiaus vaikai jaučia, kad tėvų santykiai įtempti, tačiau konflikto priežasčių dar nesuvokia. Jei tėvai barasi nuolatos, vaikas tampa irzlus, nervingas, dažnai būna prastos nuotaikos, ypač kai šalia yra svetimų žmonių. Tokių vaikų vystymasis gali kiek sulėtėti.

Kaip sušvelninti neigiamą poveikį? Vaikams reikia stabilumo ir artumo. Pasistenkite, kad nepaisant skyrybų proceso, vaiko režimas išliktų toks pats, kaip ir anksčiau. Ypač miego ir mitybos režimas. Vaikui reikia mylimiausių žaisliukų, daugiau laiko, kurį praleistumėte su juo, dažniau paimti ant rankų ir užtikrinti fizinį komfortą. Pasinaudokite draugų ar giminių pagalba, kad galėtumėte pailsėti, ir po to bendraudami su savo vaiku būti žvalūs.

Nuo 18 mėn. - iki 3 metų
Šiame amžiuje vaiko emocinis ryšys su tėvais ypač stiprus. Dabar jam mama ir tėtis – visas pasaulis. Skyrybas tokio amžiaus vaikai išgyvena labai sunkiai. Jiems sunku suprasti patį išsiskyrimo faktą. Mažyliai galvoja, kad mama ir tėtis skiriasi dėl jų kaltės. Jie ima reikalauti daugiau dėmesio sau, dažniau verkia ir rodo kaprizus. Vaikų vystymasis gali sulėtėti, dėl patiriamo streso gali atsirasti tam tikrų įpročių (piršto čiulpimas ir pan.). Vaikai išgyvena vienatvės baimę, prastai miega, bijo likti vieni kambaryje naktį.

Kaip sušvelninti neigiamas pasekmes? Kiek įmanoma, tėvai turi bendradarbiauti, kad jų vaiko dienos režimas išliktų nepasikeitęs. Vaikui būtina skirti daugiau dėmesio ir laiko. Skaitykite knygelę kartu, kartu žaiskite smėliadėžėje ir pan. Jei su vaiku jau galite rimčiau pasikalbėti, pasidalinkite su juo savo jausmais.

Kaip sušvelninti neigiamas pasekmes? Idealus variantas – kai tėvai išsiskiria be pykčių, skandalų ir abipusių kaltinimų, ir gyvenimo pasikeitimus vertina pozityviai. Toks variantas vaiką traumuoja mažiausiai. Būdamas tokio amžiaus, vaikas puikiai jaučia tėvų emocijas, net jei šie ir mėgina jas nuslėpti. Ikimokyklinukui būtinai reikia žmogaus, su kuriuo jis galėtų pakalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus. Tai gali būti ir seneliai, ir bet kuris kitas artimas žmogus, kuriuo vaikas pasitiki, ir kuris gali objektyviai pažvelgti į įvykius, o ne nuteikinėti vaiką prieš vieną iš tėvų.

Vaikui būtina žinoti, kad jis ir toliau galės matytis su tuo iš tėvų, kuris išeina. Tam reikia sudaryti grafiką ir jo laikytis.

Nuo 6 iki 11 metų
Vaikai bijo likti vieni, baiminasi, kad po tėvų skyrybų gali daugiau nebepamatyti vieno iš jų. Kartais jie tiki, kad dar gali sulipdyti tėvų santykius, ir gali pykti ant vieno iš tėvų, gali suskirstyti juos į „blogą“ ir „gerą“. Mokyklinukai gali kaltinti vieną iš tėvų egoizmu ir reikšti savo pyktį įvairiai: blogu elgesiu, prastesniais pažymiais, atsiribojimu ir t.t. Dėl streso neretai sutrinka vaiko virškinimo sistema, jis gali skųstis galvos skausmais.

Kaip sušvelninti neigiamas pasekmes? Vaikui būtina suteikti skyrybų metu kiek išsibalansavusį saugumo jausmą ir atstatyti ankstesnį savęs vertinimą. Todėl abu tėvai turi leisti savo laisvalaikį su vaiku, aptarti savo išgyvenimus, įtikinti žodžiais ir veiksmais, kad jie su vaiku neišsiskyrė, kad vaikas tikrai nekaltas dėl susiklosčiosios situacijos.
Be to, tėvai turėtų ne kaltinti vienas kitą, o aiškinti vaikui, jog skyrybos - jų abiejų sprendimas.

Labai svarbu laikytis nustatyto pasimatymų su vaiku grafiko, nes daugiausiai naudos šiuo laikotarpiu suteikia pastovumas, režimas ir tai, kad vaikas žino, ko jam tikėtis.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu vaikui reikia bendravimo su draugais, giminaičiais, bendraamžiais. Leiskite dalyvauti įvairiuose renginiuose, varžybose, būreliuose. Aktyvus socialinis gyvenimas atitraukia nuo nemalonių minčių, didina savęs vertinimą ir neleidžia užsisklęsti savyje.