...
 Kada ir kaip kalbėti su vaiku? - Page 2 - Forumas
[ New messages · Members · Forum rules · Search · RSS ]
  • Page 2 of 2
  • «
  • 1
  • 2
Forum moderator: katcia  
Forumas » MAMA IR VAIKAS - būsimų ir esamų mamyčių pokalbiai apie vaikučius » PASLAPTYS AUGINANT VAIKUČIUS » Kada ir kaip kalbėti su vaiku? (informacija)
Kada ir kaip kalbėti su vaiku?
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 10:14 AM | Žinutė # 16
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Kaip skirtingo amžiaus vaikai suvokia mirtį

Vaikai ir paaugliai bręsta skirtingu greičiu, o jų mirties suvokimas ir atsakas į ją, jų sielvartavimas labiau priklauso nuo gyvenimo patirties, nei nuo chronologinio amžiaus. Todėl čia pateikiamos amžiaus kategorijos nurodomos tik kaip gairės: svarbu atsižvelgti į tai, kad reakcijos gali būti skirtingos ir pasireikšti skirtingame amžiuje.

Jaunesni kaip 2 metų vaikai

Nors kūdikiai dar toli gražu nekalba, pastebima, kad jie reaguoja į šeimos narių išgyvenamus jausmus. Taip pat kūdikių emocinei būklei turi reikšmės, jeigu dingsta jiems reikšmingas žmogus, rūpinęsis kasdieniais jų poreikiais (dažniausiai tai yra mama).

Vyresni kaip 1 metų vaikai iš esmės gali suprasti, kas yra mirtis, matydami kritusį paukštį ar negyvą vabzdį, tačiau paprastai jie nesupranta mirties reikšmės, to, kad kritęs paukštis nieko nebejaučia ar kad niekada nebeprisikels.

2-5 metų vaikai

Linkę viską suprasti paraidžiui, todėl svarbu vengti jiems aiškinti apie mirtį tokiomis frazėmis, kaip "išėjo" arba "užmigo", nes tai gali sukelti nesusipratimų ir painiavos.

Dažnai priešinasi tokioms abstrakčioms sąvokoms, kaip "amžinai": vaikams sunku suvokti, kad mirtis yra negrįžtama. Dėl tokio riboto suvokimo gali atrodyti, kad jie menkai reaguoja, sužinoję apie mirtį. Kai kurie vaikai tikisi, kad miręs žmogus vėl pasirodys: "Ar mes dabar iškasime senelį?"

Šio amžiaus vaikams gali reikėti daugybės pakartotinių paaiškinimų apie tai, kas įvyko. Jų mąstymas labai egocentriškas. Taip pat jiems būdingas maginis mąstymas, todėl jie gali nuspręsti, kad mirtį sukėlė kažkas, ką jie pasakė ar padarė.

Būdingas fantazavimas, todėl, jeigu jiems niekas nepaaiškins, kas įvyko, gali įsivaizduoti kažką labiau gąsdinančio, nei yra iš tikrųjų.

5-8 metų vaikai

Dauguma 5 metų amžiaus vaikų suvokia, kad mirę žmonės skiriasi nuo gyvųjų, kad jie nejaučia, negali girdėti, matyti, užuosti ar kalbėti ir kad jiems nereikia valgyti ar gerti.

Apie septintuosius metus dauguma vaikų įsisąmonina, kad mirtis yra negrįžtama ir numirti gali kiekvienas. Su tuo susijęs galimas atsiskyrimo nerimas. Jie sugeba tiksliau išreikšti savo mintis ir jausmus, bet gali juos slėpti, o išoriškai atrodyti abejingi.

Šio amžiaus vaikai gali labai domėtis su mirtimi susijusiais ritualais ir jais žavėtis.

Gali žiūrėti į mirtį kaip į žmogų, kuris ateina "tavęs pasiimti" arba "pagauna tave", jei tau nepasisekė.

Būtina vaikams suteikti galimybę uždavinėti klausimus ir duoti jiems kuo daugiau informacijos: tiek, kiek tik jie sugeba suprasti


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 10:15 AM | Žinutė # 17
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
8-12 metų vaikai

Šiame amžiaus tarpsnyje vaiko supratimas apie mirtį beveik atitinka suaugusiojo supratimą, nors gali būti sunku suvokti abstrakčias sąvokas.

Ima giliau suvokti mirties negrįžtamumą ir tai, kad patys taip pat kada nors numirs. Supranta, kad mirtis yra galutinė, universali ir neišvengiama gyvenimo dalis. Tai suvokę gali tapti baimingi ir jaustis nesaugūs, kadangi labiau suvokia savo pačių būsimos mirties galimybę.

Išlieka noras sužinoti visas detales, gali uždavinėti labai specifinius klausimus.

Paaugliai

Gedėjimą gali papildyti paauglystei būdingos kovos, kai paaugliui sunku paprašyti pagalbos ir norisi parodyti pasauliui, kad yra nepriklausomas.

Dažnai paaugliai turi savo pačių tikėjimą ir stipriai įsitvirtinusius vaizdus apie mirtį ir gali abejoti aplinkinių tikėjimu bei paaiškinimais.

Susidūrimas su mirtimi sustiprina nerimą dėl ateities, todėl paaugliai gali pradėti mąstyti apie gyvenimo prasmę ir pasinerti į depresiją.

Gali smulkmeniškai kalbėti apie mirtį, bet retai su artimiausiais šeimos nariais.

Žinojimą apie savo pačių ir artimų žmonių mirtingumą gali bandyti įveikti rizikingai elgdamiesi.

Jiems būtina žinoti, kad jums jie vis dar rūpi, nors patys taip pat gedite.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 10:17 AM | Žinutė # 18
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Veiksmingi vaikų auklėjimo stiliai

Ar kada nors pagalvojote apie tai, jog jūsų auklėjimo stilius geriau tiko mūsų tėvų laikams, nei XXI-ajam amžiui?

Ar jūs esate autoritariški tėvai? Tokiems tėvams svarbiausia - paklusnumas. Jie nurodo, ką vaikas turi daryti ir ko nedaryti, taisyklės yra aiškios ir nepalenkiamos. Tėvai į vaiką berte suberia "teisingą" informaciją, o vaikas įsivaizduojamas kaip tuščias indas. Neteisingas elgesys griežtai baudžiamas.

Autoritariško auklėjimo stilius vyravo vakarų kultūroje ir yra veiksmingas tokioje visuomenėje, kurioje mažai pokyčių ir priimtinas tik vienas elgesio būdas, pavyzdžiui, žemės ūkio ir pramonės šalyse. Pagrindinis mokytojas (dažnai - tėvas) moko vaiką kiekvieno veiksmo (pavyzdžiui, sodinti daržoves). Vaikas mokosi mėgdžiodamas savo mokytoją.

Šis auklėjimo stilius netinka greitai besikeičiančioje visuomenėje, kurioje vertinamas pasirinkimas ir naujovės. Griežtos bausmės skatina pasipriešinimą. Mušimas, kuriuo sprendžiamos iškylančios problemos, yra nepriimtinas visuomenėje, skelbiančioje, jog vertina taikius sprendimus. Vaikai, užauginti taip, kad sektų "mokytoju", lengvai pradeda kopijuoti bet ką, įskaitant blogai besielgiančius bendraamžius.

Galbūt esate liberalūs tėvai? Šis auklėjimo stilius buvo populiarus penktajame ir šeštajame XX amžiaus dešimtmečiais, kaip reakcija į Antrojo pasaulinio karo diktatorių sukeltus košmarus. Užuot sekę mokytojais, vaikai skatinami galvoti patys, vengiama draudimų ir nevertinamas sekimas dogmomis. Tėvai į auklėjimą nesikiša, leisdami vaikams mokytis iš savo veiksmų pasekmių. Netinkamas elgesys paprastai ignoruojamas.

Nors iš taip auklėjamų vaikų išauga kūrybingi ir originalūs žmonės, jiems dažnai būna sunku gyventi visuomenėje, kurioje daug gyventojų, taip pat sunku prisitaikyti darbe. Netinkamo elgesio ignoravimas nesuteikia informacijos apie tai, kokio elgesio tikimasi. Nesiimant jokių priemonių, chuliganai ir peštukai laimi, pasyvūs vaikai pralaimi, tokiu būdu sudaromos idealios sąlygos būti auka ir vėlesniame gyvenime. Agresyvus elgesys įsišaknija, kai vaikams neparodoma, kaip atrasti priimtinų būdų įgyvendinti savo norus.
Skirtingai nuo penktojo ir šeštojo dešimtmečių, kai buvo orientuojamasi į vaikus ir vienas pastovus suaugęs žmogus galėjo jiems kantriai vadovauti, kad vaikai patys atrastų savo veiksmų pasekmes, šiuolaikinėje visuomenėje yra didelis tempas ir daug suaugusiųjų, atliekančių įvairius vaidmenis vaiko gyvenime. Nesant aiškių ribų, vaikai sutrinka, jaučiasi nesaugiai ir gali pasirinkti ne tai, ko norėtume.

Kokie yra demokratiški tėvai? Jie vaikams nustato pagrindines gaires, išsiaiškinę, kas vyksta, pagrindžia savo nustatomas ribas. Stipriai vertinamas mokymasis prisiimti atsakomybę. Vaikams suteikiama daug galimybių rinktis ir pamatyti, kokios yra jų pasirinkimų pasekmės. Netinkamas elgesys turi atitinkamas pasekmes arba kartu su vaiku sprendžiamos problemos, atrandant tinkamą būdą įgyvendinti savo norus. Nesuvaldomi vaikai ne baudžiami, o jiems duodama pertraukėlė "atvėsti".
Šis auklėjimo stilius labiausiai tinka mūsų gyvenimo tempui ir šiuolaikinei visuomenei, kur tenka daug rinktis, prisiimti atsakomybę ir yra vertinama žmogaus laisvė, o ne prievarta.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 10:20 AM | Žinutė # 19
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Kodėl vaikai meluoja?

Trimetė Ievutė kartą papasakojo, kad ji labai mėgsta alų ir jį galėtų gerti visą dieną. Kitą sykį porino, kad niekas jos nemyli, visi muša... Nemanykite, kad ji gyvena kokioje nors asocialioje šeimoje. Tiesiog čia susiduriame su tuo, ką vienas pavadintų melavimu, kitas - vaiko fantazijomis. Kaip reikėtų į jas reaguoti ir ką verta žinoti apie vaiko melavimą?

Įdomu, kad dažniau meluoja tie darželinukai, kurių intelekto koeficientas aukštesnis. Mokslininkai pastebėjo ir tokį faktą, kad anksčiau meluoti pradėję vaikai gali turėti geresnių socialinių įgūdžių paauglystėje. Tai galėtų būti paguoda tėvams, kurių vaikai labiau linkę į išsigalvojimus. Tačiau daugumai visgi rūpi, ką daryti, kad vaikas vertintų sąžiningumą ir tiesą.

2-3 metai: pirmieji prasimanymai

Jeigu dvimetės Agnytės paklausime, kas sulaužė žaisliuką, ji būtinai parodys į jaunesnę sesutę. Tokie pamelavimai siekiant sau naudos yra pirmosios melo rūšys, kurias išbando 2-3 metų vaikai. Kiekviena tokio amžiaus vaiko mama gali prisiminti, kaip vaikas bando paneigti, kad yra kažką padaręs, arba sumeluoja, norėdamas ką nors gauti.

Šiame amžiuje vaikus bausti nėra prasmės, kadangi jie nesupranta, kad yra padarę kažką bloga. Jeigu dvimetis tampo katę už uodegos ir sako, kad tai padarė ne jis, geriausia būtų atsakyti: "Katei taip pat skauda". Nebandykite įtikinti vaiko, kad kaltas jis. Dar geriau būtų iškart parodyti, kas nutiko. Ne klauskite: "Ar tu sudaužei vazą?", bet sakykite: "Pažiūrėk, vaza sudužo". Jeigu vaiką piktai barsite, tuo tik paskatinsite jį meluoti toliau.

3-5 metai: mažas žmogutis - didelis melas

Tai amžius, kai vaikas gali papasakoti bet ką: pradedant tuo, kad tėtis sekmadieniais nešioja liemenėlę, baigiant išsigalvotais draugais, raguotomis pabaisomis ir kalbančiomis vaivorykštėmis. Išsigalvotų draugų gali būti net ne vienas, o... pavyzdžiui, aštuoni, ir kiekvienas iš jų gali turėti savo vardą, gimimo datą ir asmeninę istoriją.

Šios istorijos gali būti tik žaidimas arba kartais - vaiko norų įsikūnijimas. Pavyzdžiui, Eglutės išsigalvotos sesutės galėjo kasdien dėvėti rožines sukneles ir nevalgyti košės, priešingai, negu Eglutė. Šio amžiaus vaikai gali primygtinai sakyti, kad tai, ką jie įsivaizduoja, yra visiškai realu, ir tai nereiškia, kad jie iš tikrųjų meluoja. Tai greičiau reiškia tai, kad vaiko fantazijos yra nepaprastai spalvingos, ryškios, o jo išsigalvoti draugai jam labai svarbūs.

Jeigu vaikas atrodo laimingas ir palaiko realius santykius su svarbiais jam žmonėmis, jaudintis dėl fantazavimo nereikia. Taip vaikai fantazuodavo šimtmečiais iki atsirandant televizijai. Atsiminkite: tai, kas suaugusiems atrodo keista, gali būti tiesiog vaiko būdas perdirbti naujas idėjas. Pavyzdžiui, kai Eglutė sužinojo, kad jos senelis mirė dar iki jos gimimo, kelios iš jos "sesučių" taip pat staiga mirė, ir apie šią netektį ji kalbėjo gan abejingai. Taip buvo Eglutės būdas apmąstyti mirties faktą.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Sekmadienis, 2011-01-02, 10:56 PM | Žinutė # 20
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
VAIKAS JAUTRUS GERAS< BET JIS VISISKAI NEKLAUSO

Šie vaikai ne tokie kaip visi.Gimdytojus jie kartais žavi, kartais jaudina, bet dažniausiai erzina. Jų fantazijos užtektų visam tuzinui fantastinių filmų.

Jų kambaryje - nuolatinė netvarka, o į raginimus susitvarkyti jie visiškai nekreipia dėmesio. Tokie vaikai nestandartiškai atsako į paprasčiausius klausimus, tuo stebindami suaugusiuosius. Kartais jie apgaudinėja, bet melas dažniausiai nelogiškas ir nesusijęs su asmenine nauda. Tai veikiau į išorę besiveržiančios vaizduotės vaisius. Vaikai labai nuoširdžiai pasakoja apie prieš valandą gatvėje matytą tikrą liūtą, vaikštinėjantį kaip naminė katė, jų žvilgsnį ilgam gali prikaustyti koks nors nereikšmingas daiktas, pvz., pūkelis ant pagalvės. Jeigu tuo momentu į vaiką kreipsiesi kokiu nors klausimu - jis krūptelės, pažvelgs nieko nematančiomis akimis ir sunkiai sugrįš į aplinkinį pasaulį. Šiuos vaikus dažnai persekioja baimė: tamsa, iš kurios bet kada gali išnirti jų vaizduotės piešiama baidyklė; sienų apmušalų raštai, kurių linijose pavaizduotas kažkieno siaubingas profilis; lapų šnarėjimas už lango, primenantis sėlinančius žingsnius?

Jie išsiblaškę ir nesusikaupę, todėl mokosi prastai. Šie vaikai netvarkingai rašo, jų sąsiuviniai pribraukyti, pilni dėmių, bet pasiekimų knygelėse pilna gerų pažymių iš žodinių dalykų. Ypač iš tų, kuriuos dėsto kūrybiškas ir mokantis sužadinti vaizduotę mokytojas. Jų rašiniai pritrenkia vaizdingumu ir puikiu stiliumi. Pedagogai dažnai juos apibūdina taip: ´Gabūs, bet be galo išsiblaškę, per pamokas jų tarsi nėra. Kai tokio vaiko paklausi, ką jis galvoja, jis atsako: ´Kaip pasigaminti lėktuvą.� Jų pasinėrimas į savo erdvę taip baugina vyresniuosius, kad dažnai pastarieji prašo psichiatrų patarimo, o šie teigia, jog viskas lyg ir gerai.

Jeigu suaugusieji galėtų bent nujausti, kokie talentingi būna šie iš pirmo žvilgsnio išsiblaškę ir ´nevykę� vaikai, ir kiek nedaug reikia, kad jų gabumai pasireikštų ir išsiskleistų visu ryškumu? Svarbiausia - nepraleisti momento.

Kito pusrutulio valdomi

Prastas pažangumas, kurį suaugusieji dažnai laiko protiniu nebrandumu, sąlygotas psichofiziologiniais veiksniais: šie vaikai labai jautrūs ir dvasinio diskomforto būklėje negali nieko. Jie ir į mokomąją medžiagą žvelgia kitaip, mat viską diktuoja ´kitokia� jų galvos smegenų sandara.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Sekmadienis, 2011-01-02, 10:56 PM | Žinutė # 21
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Kuo gi skiriasi tokių vaikų požiūris į pasaulį? Prisiminkime fiziologinių žinių pradmenis: žmogaus smegenis sudaro kairysis ir dešinysis pusrutuliai, ir kiekvienas iš jų atlieka skirtingas funkcijas. Informacija iš pradžių patenka į dešinįjį pusrutulį, kur ji ´iššifruojama� ir pavirsta vaizdiniu, o po to - į kairįjį, kur konkretizuojasi ir įgauna pavadinimą. Dešinysis pusrutulis reguliuoja erdvės, spalvos, tarpusavio santykių suvokimą, o kairiojo funkcija yra perprasti laiką, skaičius, žodžius, analitinį bei priežasties-pasekmės ryšį. Paprastai dominuoja ´loginis� kairysis pusrutulis, bet yra asmenų, kurių dominuojantysis pusrutulis yra dešinysis ´vaizdinis�. Šis pusrutulis suteikia mąstymui ypatingo jausmingumo, galima netgi pasakyti - poetiškumo, kuris pasireiškia vertinant visus gyvenimo reiškinius. Tokių ypatybių negalima išsiugdyti ? jos įgimtos, tokie gimė ir čia aprašomi vaikai. Dažniausiai tai - kairiarankiai arba turintys polinkį į kairiarankiškumą (pastarieji, nors ir rašo dešine ranka, bet jų ´svarbiausioji� akis, ausis ir koja - kairiosios). Tokių vaikų vidinis pasaulis keistas ir įvairus, tik kasdienybėje jį ne taip paprasta įžvelgti.

Štai aštuonmetis Stasiukas pasakoja tėvams apie apsilankymą zoologijos muziejuje: �?Ten tokia didelė mamutė, įšalusi į ledynmečiu slinkusį ledą. Ir mamutukas. Mama negyva, o jis gyvas. Jį atšildė, ir jis atgijo�. Berniukas pasakoja labai įtaigiai, bet mama, puikiai žinodama, kad šito negali būti, klausia: ´Ir kurgi jis ten gyvena?� ´Specialiame voljere. Ten jį prižiūri moteris, mokslų kandidatė�. ´O kuo jis maitinasi?� - pateikia ne mažiau klastingą klausimą tėtis. ´nksčiau nieko neėdė, - neužsikirsdamas tęsia Stasiukas, - juk ledynmečiu mamutai turėjo savą maistą. Bet dabar pratinamas prie obuolių�. ´Stasiuk, nefantazuok, - sako prarasdamas kantrybę tėtis, - juk viską išsigalvoji�. Vaikas pravirksta ir kūkčiodamas ištaria žodžius, kurie priverčia krūptelėti nepatiklias gimdytojų širdis: ´Jis man straubliuką tiesė!�

Toks žmogus mato du pasaulius: realųjį, kuriame jis gyvena, ir ´veidrodinį�, atspindintį egzistuojančią tikrovę. ´Veidrodinio� pasaulio vaikai priima realųjį pasaulį visai kitaip: pastarąjį jie bando priderinti prie savo vidinio, idealiojo pasaulėlio. Dažnai jie net patys nežino, iš kur kyla vienas ar kitas siužetas, ir dėl to jų fantazijos bei posakiai atrodo tokie neįprasti, o baimė - tokia ryški. Palyginti su ´veidrodinio� pasaulio galimybėmis, tikrovė tokiems vaikams atrodo neverta dėmesio. Jie paprasčiausiai nepastebi to, kas atitraukia juos nuo savų pojūčių - netvarkos kambaryje, klaidų sąsiuviniuose, nustatytų taisyklių. Bet vienąsyk fantazijų pasaulio vaizdiniai persikelia į tikrovę meno, muzikos, literatūros kūrinių pavidalu ir leidžia mums, ´normaliesiems�, bent truputį žvilgtelėti į svaiginančią veidrodinę erdvę bei pajusti jos kerinčias gelmes.

Kaip tokiems vaikams padėti?

Nuspręsti, kuris smegenų pusrutulis dominuoja, gali tik psichologas. Tačiau jūs taip pat galite tokiam vaikui padėti:

· Pasiūlykite jam tikslų dienos darbų sąrašą. Sekdami, kad jo būtų laikomasi, būkite ne tik reiklūs, bet ir lankstūs. Mat jūsų atžalai svarbu pademonstruoti kūrybiškumą bet kurioje srityje, netgi šluojant grindis.

· Kruopščiai sekite, kaip atliekami namų darbai. Tikrindami juos, venkite neigiamų vertinimų. Dažnai girkite, kartais už pastangas netgi apdovanokite knyga, bilietu į teatrą ar lavinančiu žaidimu.

· Pasistenkite skirti vaikui kambarį arba bent jo dalį, kuri būtų tik jo paties teritorija. Rašomąjį stalą pastatykite taip, kad niekas neatitrauktų vaiko dėmesio. Geriau, kad priešais save jis matytų lygią sieną. Rami aplinka, subtilios spalvos ir tvarka kambaryje padės jam susitelkti.

· Kambaryje turi būti viskas, kas būtina vaiko fantazijai ir kūrybingumui lavinti. Suteikite jam galimybę realizuoti save: jeigu jis gerai piešia, - nupirkite dažų ir molbertą, jei rašo eilėraščius - tegu po ranka būna specialus sąsiuvinis.

· Papasakokite apie savo vaiko užklasinius gabumus mokytojui. Paprašykite mokytoją kartais jį pagirti - tokie vaikai labai jautrūs pagyrimams.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Sekmadienis, 2011-01-02, 10:58 PM | Žinutė # 22
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Kaip kalbėti su vaikais, kad ir jie su jumis kalbėtų
http://www.imunitetas.lt/index.php?aid=4601


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Forumas » MAMA IR VAIKAS - būsimų ir esamų mamyčių pokalbiai apie vaikučius » PASLAPTYS AUGINANT VAIKUČIUS » Kada ir kaip kalbėti su vaiku? (informacija)
  • Page 2 of 2
  • «
  • 1
  • 2
Search:


Copyright MyCorp © 2019