Ledo pilis

Žmonės kalba. Žmonės matė.
Kai Šaltukas pilį statė.
Ledo stogas. Ledo menės.
Pilį saugo besmegenis.

Menėj dega ledo žvakės.
Nuo šviesų net raibsta akys.
Apie pilį snaigės šoka.
Kyla, leidžias, kaip tik moka.

Bet klausyk, pily naujiena –
Saulė švietė visą dieną.
Pilies bokštai sumažėjo.
Menėse vanduo varvėjo.

O jau po trijų dienų
Pažiūrėt pilin graudu.
Pasidžiaugus saulute,
Ji pavirto balute.

Kai termometras rodo nulį,
Pikta šalna pakrūmėj guli.

Žolę sode baltai nudažo.
Negaili net žiedelio mažo.

Ji gnaibo nosį, pirštukus,
Su vėju lekia per laukus.

Snaigė

Pasakyki, snaige, ar toli leki,
Kol ant žemės baltu patalu lieki?

Pasakyk man, snaige, ką daugiau tu moki?
Ar tik, vėjui pučiant, snaigių šokį šoki?

Ištiesiau aš ranką, snaigė nusileido.
Lengvą ją ir šaltą priglaudžiau prie veido

Sniego senis

Ties daržu,
Ties daržu
Stovi senis su ražu.
Styro ūsai –
Pagaliukai,
Blyksi akys –
Du angliukai...
Skrybėlė šiaudinė,
Nosis –
Burokinė...
O ant sniego senio nosies,
Ant ilgosios,
Raudonosios
Šoka žvirblis laibakojis,
Trypinėja
Apšarmojęs...
- Tu, žvirbleli,
Tu, čirkšly,
Ant stogų
Pašokt gali,
Ne ant senio nosies,
Nosies
Raudonosios...
Neužpykink sniego senio,
Neužpykink
Besmegenio.
Bus, žvirbleli, negražu,-
Duos tau senis
Su ražu.

Žiema miške

Kaip graži žiema miške!
Apsigaubusi puikia
Skarele iš balto sniego,
Štai pušis gražuolė miega.
Į sniegų skraiste įveltas,
Pasinėrė beržas baltas.
Į pusnyną įsikasus,
Slepiasi jauna eglaitė.
Ir šermukšnių baltos kasos
Lyg po miego išsisklaidė.
Tartum smilktų laužo dūmai,
Apšerkšniję stovi krūmai.
Medžių galvos baltkepurės
Gal svajoja, gal jau snaudžia...
Neplazda jų baltos burės,
Miškas miega, nebegaudžia.
Sniego patalais užklotas,
Miega žiemą miško plotas.
Gera žiemą eit per girią,-
Tik pusnynas kelia skiria.
Pirmas pėdas nubridai,
Vis nauji miške vaizdai.
Nei kelelio, nei takučio,
Spindi šerkšnas ant šakučių.
Rodos, švelnios rankos baltos
Apkabins tave nekaltos.
Bet vos palietei spyglius –
Tuoj šakelės nusigando,
Sniego adatų įklius
Į rankoves ir už sprando.
Juokdamasis šluostais, purtais.
Nusikratęs miško burtais,
Vėl klampoji per kelmynes –
Pirmas taką čia
pramynęs.

Sidabrinė žiema

Bus tylu, kad ir tu atbusi.
ir per sodą ryte eidama
Tu laiminga lengvai atsidusi:
- Pagaliau sidabrinė žiema.

Blyškiai šyptelės saulė per ūką,
Paukštė šūktels girioj viena,
ir blizgės lyg žavus atvirukas
Po sniegu užpustyta diena.

- Ak, kaip greitai prabėgo dienelė,-
Pagalvok vakare migdama.
Apie žiemą gražiausią dainelę
Tyliai tyliai dainuoja mama.

Su rogutėm

Su rogutėm išlenktom
Žvilgančiom alėjom,-
Lekiam, lekiam mes, maži,
Greitesni už vėją.

Tviska snaigės sidabru,
Trapios ir mažutės.
Taip noretumėm ir mes
Snaigėmis pabūti.

Pablizgėti laukuose,
Pasisukt alėjoj,
Lėkt žiemužės takeliu
Ir pralenkti vėją.

Sniego senis

Mes nulipdėm Sniego Senį - Sniego Senį Besmegenį.

Na, o Senis Besmegenis:
- Nesmagu, vaikai, be Senės!

Mes nulipdėm Seniui Senę -
Kaip ir Senis - Besmegenę.

Na, o Senė Besmegenė
Anūkėlių užsimanė.

Mes papustėm delnukus
Ir nulipdėm anūkus.

Ledo pilis

Žmonės kalba. Žmonės matė.
Kai Šaltukas pilį statė.
Ledo stogas. Ledo menės.
Pilį saugo besmegenis.

Menėj dega ledo žvakės.
Nuo šviesų net raibsta akys.
Apie pilį snaigės šoka.
Kyla, leidžias, kaip tik moka.

Bet klausyk, pily naujiena –
Saulė švietė visą dieną.
Pilies bokštai sumažėjo.
Menėse vanduo varvėjo.

O jau po trijų dienų
Pažiūrėt pilin graudu.
Pasidžiaugus saulute,
Ji pavirto balute.

Tai buvo žiemą

Ledinės žvakelės ant stogo kabėjo,
Tarp sniego sidabro žvaigždutės
žibėjo,
Čiauškėjo sušalę, sustipę žvirbleliai,
Skambėjo ant vieškelio skardūs
varpeliai
Išdžiūvusios šakos lingavo nuo vėjo,
Ir rodės, kad medžiai vaitojo
šnekėjo.
Vaikai iš grytelių išbėgo į kiemą
Naudotis žaislais, kuriuos atnešė
žiema. Jie mėtėsi sniegu, vikriai
čiužinėjo,
O sniegas nuo saulės žibėjo,
mirgėjo...

Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,
Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais,
Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom...

Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda.
Akiniai dideli – Šaltis mato toli...
Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai.

Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai.
Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris.
Dovanėlių atneš... Gausi tu, gausiu aš..

Besmegeniai

Balti, šarmoti seniai
Angliukų akimis..
Ko liūdit, besmegeniai? –
Dar žaisim su jumis.

Tik štai skambutis šaukia
Prie knygų, prie lentos.
... Ir besmegeniai laukia
Vėl pertraukos kitos.

Palei mokyklos sieną
Apšalusiais veidais,
Jie taip – kiekvieną dieną
Sutinka mus rytais.

Kadaise nulipdyti,
Sukumpę į pečius,
Žvilgsniu pavydžiai lydi
Mokyklon vaikučius.

Naujieji metai

Mirga žvaigždėm ir snaigėm
Žalios palaukių eglytės.
Sidabro varpeliais aidi
Naujųjų metų rytas.

Paukščiams parneš dovanų
Saulę - raudoną uogą,
Kiškiams - šiltų kailinių,
Vaikams saldainių ir juoko.

Spindi ledinis langas
Briedžio ragais išrašytas
Sidabro varpeliais skamba
Naujųjų metų rytas.

Žiema

Kur pažvelgsi, visur balta.
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.

Ant krosnies man jų nereikia.
Ką gi ten tas vėjas veikia!
A, jis baldos į duris,
Mano, gal atidarys.

Ne, vyruti, neįeisi.
Leisiu - šalčio man priveisi,
Dėl tavęs drebėk paskui.
Girdi, durys apsukui.

Bet ir vėjas patikėjo-
Jau pas langą subarškėjo.
Barškink sveikas dar labiau-
Aš tavęs nebebijau.