Pasaka apie ropę

Kartą ėjo keliu diedas ir rado ropės grūdelį. Namo parsinešęs, pasodino. Per vasarą išaugo labai didelė ropė. Rudenį jis išėjo jos rauti. Rovė, rovė – neišrovė.Tada diedas pasivadino bobą. Boba – diedą, diedas – ropę – rovė, rovė, neišrovė.Tada boba pasivadino anūkę. Anūkė bobą, boba diedą, diedas ropę – rovė, rovė, neišrovė.Tada anūkė pasivadino šunį. Šuo anūkę, anūkė bobą, boba diedą, diedas ropę – rovė, rovė, neišrovė.Tada šuo pasivadino katę. Katelė šunį, šuo anūkę, anūkė bobą, boba diedą, diedas ropę - rovė, rovė, neišrovė.Tada katelė pasivadino pelelę. Pelelė katelę, katelė šunį, šunelis anūkę, anūkė bobą, boba diedą, diedas ropę – rovė, rovė ir išrovė ropę.

Giesmininkai

Vienas šeimininkas labai prastai užlaikė savo gyvulius: šuniui retai kada duodavo ėsti, gaidžiui nepaberdavo grūdų. Žmogus nuolat burnodavo ant jų ir bardavo. Ilgai kentėjo šuo ir gaidys, kol nutarė pabėgti nuo šeimininko. Taip ir padarė: vieną dieną jiedu paliko sodybą ir patraukė miškan.
Bekeliaudami mišku ir vakaro sulaukė. Kol sutemo, gaidys sau laktą susirado ant aukštos ąžuolo šakos, o šuo susiruošė sau guolį to ąžuolo drevėje. Taip jiedu ir išmiegojo visą naktį.

Kai ėmė aušti, gaidelis, kaip buvo įpratęs, pradėjo aušrą sveikinti. Suplasnojo sparnais ir skardžiai užgiedojo, kiek tik gerklė leido.
O tuo metu mirku iš naktinės medžioklės grįžinėjo laputė kūmutė. Užgirdo ji gaidžio giesmę. Klauso ir nesupranta, iš kur čia tas gaidys miške atsirado. Tuo metu gaidelis užgiedojo antrąkart. Lapei to ir tereikėjo. Ji tekina pasileido į tą pusę, kur aidėjo gaidžio giesmė. Pribėgus prie ąžuolo mato – tupi ant šakos gaidys ir gieda, kiek jėgos leidžia, dargi sparnais paplasnodamas.

Žiūri kūmutė ir galvoja: „Reikia tą gaidį žemyn nuvilioti, sugauti ir suėsti“. Pakėlusi snukutį aukštyn pradėjo meiliai suokti:
- Sveikas gyvas, mielasis gaideli. Tu taip gražiai giedi. Esi vienintelis gaidelis visoje girioje, o aš vienintelė laputė. Tik pagalvok, kaip gražiai mudu abudu galėtume pagiedoti. Nusileisk žemėn, kad galėtume kartu giesmeles traukti.

- Kokoko, tai kad aš čia esu ne vienas, - atsakė gaidys. – Žemiau apsistojęs mano draugas, bet jis dar miega. Pabelsk į drevę. Jis galės prie mūsų choro prisijungti.
Laputė, pamaniusi, kad tas gaidžio draugas – dar vienas gaidys, labai nudžiugo: „O, du gaidžiai geriau nei vienas!“ Nieko nelaukusi ji pabeldė letenėle į ąžuolą ir pasiruošę čiupti išlendantį gaidį. Tačiau iš drevės staiga iššokęs šuo čiupo pačią laputę už sprando.
Taip vieto sočių pusryčių kūmutė pati prakišo savo kailį.

Lietuvių liaudies pasaka

Lietaus pramoga

Dvynukai Tomas ir Benas labai mėgo per dienas žaisti savo namų kieme. Tačiau kai vieną rytą užėjo lietus, jie liūdnai spoksojo pro langą į pilką dangų.
- Šiandien mes negalėsime eiti į lauką, - skundėsi Tomas. – Žiūrėk, jau pradeda smarkiai lyti. O aš taip norėjau pažaisti lauke su draugais.
- Aš irgi labai norėjau eiti į kiemą, - nusiminė Benas, nes visus jo žaidimų planus sugadino lietus.
- Neliūdėkit, brangieji, - pasakė jų tėvelis. – Juk galite šiandien namuose pažaisti su žaislais. Lietus vistiek kada nors baigsis, gal net rytoj – tada ir pažaisite kieme.

Berniukai pradėjo žaisti savo kambaryje, bet jiems greitai nusibodo visi žaislai. Tada bandė piešti, vartyti knygeles, vėl žaisti. Jie nuolat žvilgčiojo pro langą, tikėdamiesi, kad lietus jau baigės. O šis, kaip tyčia, pylė vis smarkiau ir smarkiau.
- Pažiūrėk į tuos didelius lietaus lašus, - paniuręs tarė Benas, eilinį kartą spoksodamas pro langą. – Kuo smarkiau lyja, tuo greičiau jie teka... Žiūrėk, kaip vinguriuoja per stiklą, kaip koks upelis. Sugalvojau! Žaiskime lenktynes su lietaus lašais.

Tomas džiaugsmingai sutiko, ir netrukus berniukai visiškai įsitraukė į žaidimą. Jie su dideliu susidomėjimu stebėjo, kaip pasirinkti lietaus lašeliai vienas paskui kitą riedėjo per lango stiklą žemyn. Berniukai kartais net šūkčiojo iš susijaudinimo, ragindami savuosius lašelius paskubėti. Ant stiklo vyko tikrų tikriausios varžybos!
Tačiau kas gi laimėjo visas lašų lenktynes, taip ir liko neaišku. Berniukams buvo taip įdomu stebėti vandens lašelių keliones, kad visiškai pamiršo skaičiuoti! Svarbiausia, kad jiems nebuvo nuobodu. Benas su Tomu suprato, jog ir lyjant lietui galima smagiai leisti laiką.

Agnė Mudėnienė

Ūkininko sapnas

Vieną kartą mažame kaimelyje gyveno neturtingas ūkininkas. Jis buvo geras vyras, daug ir sunkiai dirbo, turėjo žmoną ir vaikų. Bet jis jau buvo senas ir dirbti buvo vis sunkiau ir sunkiau.

Vieną naktį po sunkios darbo dienos jis sapne išgirdo balsą, kuris liepė keliauti į Trakus. Ten jis surasiąs daug turtų. Bet kaip keliauti? Juk jis neturėjo nei arklio, nei vežimo, o Trakai labai toli. Prabudęs jis savo sapną pamiršo.

Kitą naktį jis vėl sapnavo tą patį sapną. Ryte apie sapną jis papasakojo žmonai. Toji pasakė, kad reikia daryti taip, kaip liepia balsas sapne. Žmona įdėjo jam gabaliuką duonos ir lašinių, pabučiavo ir išleido į kelionę.

Ūkininkas keliavo tris dienas, pavargęs ir alkanas jis atsisėdo ant didelio akmens. Sėdėjo ir galvojo. Pamatė, kad prie jo eina sargas. Senis papasakojo jam savo sapną, sargas papasakojo apie savo panašų sapną. Abu pasijuokė, ir senis pasisuko eiti atgal namo. Kada parėjo namo, viską papasakojo savo žmonai. Pagalvojo jie ir ėmė kasti žemę prie didelio akmens savo darže. Jie kasė, kasė, kol pavargo ir nusprendė eiti namo. Staiga pamatė, kad duobėje kažkas sublizgėjo. Pamatė ten veidrodį. Žmona viską suprato ir pasakė, kad senio sapnas reiškė tai, kad jie yra vienas kito didžiausias turtas. Paėmę veidrodį, jie pamatė, kad duobėje vėl kažkas sublizgėjo. Jie ėmė kasti ir rado daug aukso. Nuo to laiko jie gyveno laimingai.

Natalja Gladkova

Seniai seniai gyveno kaime senelis ir senelė. Turėjo jie didelį rūsį, kur saugojo burokėlius.
Vieną kartą senelė paprašė:

- Eik ir atnešk man burokėlių!

Nuėjo senelis į rūsį ir negrįžo. Senelė laukė tris dienas ir tris naktis, bet nesulaukė, tai pati nusprendė nueiti į rūsį. Atidarė senelė rūsio duris, o ten didelė varlė tupi. Senelė klausia:

- Kur mano vyras?

- Aš jį suėdžiau, - atsakė varlė.

Senelė išsigando ir norėjo jau bėgti, bet varlė šoko ir prarijo senelę. Toji senelė labai mėgo siūti ir, laimei, kišenėje turėjo didelę adatą. Kai varlė prarijo senelę, adata pradūrė varlei pilvą. Varlė nugaišo, o senelis ir senelė laimingi išsiropštė ir gyveno dar labai ilgai.

Galina Kabančuk

Gyveno viena šeima: tėvas, motina ir dukra. Gyeno jie mažame mieste. Dukra vardu Liusia mokėsi penktoje klasėje ir buvo labai protinga mergaitė. Vieną kartą tėvai su dukra atvažiavo pas senelius pailsėti. Senelis ir senelė gyveno dideliame mieste. Liusia anksčiau niekada nebuvo buvusi dideliame mieste. Kada tėvai išvažiavo namo, Liusia liko pas senelius.

Vieną kartą, kada Liusia su seneliais vaikščiojo parke, pamatė Vokietijos cirko palapinę. Ir, žinoma, mergaitė norėjo nueiti į cirką, bet senelė neturėjo pinigų. Ir mergaitė nusprendė patekti į cirką be bilieto. Vos tik spėjo seneliai pasisukti į kitą pusę, Liusia pabėgo į cirką. Mergaitė praėjo pro kontrolierių, bet ją pamatė cirko direktorius. Tai buvo didelis ir piktas žmogus. Jo vardas buvo Hansas. Kada vaidinimas pasibaigė, jis pagavo Liusią ir nunešė ją į savo kabinetą. Ten jis pradėjo gąsdinti ją ir pasakė, kad ji dirbs cirke tris šimtus trisdešimt dienų, nes ji neužmokėjo už bilietą.

Tuo metu seneliai ieškojo Liusės parke, bet, deja, nesurado.

Netrukus cirkas išvažiavo į kitą miestą. Liusia tapo Hanso tarnaite. Hansas buvo piktas burtininkas, ir nužudyti jį galėjo tik tas, kas jį užbūrė. Jo niekas cirke nemylėjo, bet labiausiai jo nemėgo beždžionė Pingu. Tai buvo ne tikra beždžionė, o mažas berniukas, kurį užbūrė Hansas. Pingu norėjo padėti Liusiai, juk jeigu jie nužudytų Hansą, jis taptų berniuku, o Liusia atgautų laisvę. Ir jie sugalvojo planą, kaip nužudyti Hansą. Rytą Liusia atėjo pas Hansą ir pasakė, kad vienas liūtas padvėsė. Hansas nuėjo pažiūrėti. Ir iš tikrųjų - bejausmis liūtas gulėjo narve. Bet jis buvo gyvas, tik apsimetė miręs. Ir kai tik Hansas įėjo į narvą, liūtas puolė ir prarijo jį.

Ir tuoj pat Pingu tapo berniuku, o Liusia laisva. Liusia grįžo namo ir daugiau niekada neėjo į cirką be bilieto, o berniukas Pingu tapo liūtų dresuotoju.

Jevgenij Osipov

Prieš daugelį metų gyveno medžiotojas. Kartą jis su savo draugu išėjo į kalnus medžioti. Ilgai jie keliavo ir pagaliau pamatė milžiną. Medžiotojas ėmė juoktis. Milžinas nustebo ir paklausė:

- Kodėl tu juokiesi?

Medžiotojas atsakė:

- Aš noriu užmušti tave ir suvalgyti pietums!

Milžinas labai išsigando ir ėmė prašyti:

- Neužmušk manęs, aš tau duosiu viską, ko tu tik nori. Ar nori, kad aš duočiau tau daug aukso?

- Na,gerai. Aš paimsiu auksą, bet tu turi pasakyti, kur aš galiu rasti kitus milžinus.

Milžinas papasakojo jam, kad upių santakoje stovi kitų milžinų namas. Kada medžiotojas atėjo prie to namo, tai įlipo į medį ir išgirdo, apie ką kalba milžinai.

Vienas iš jų sakė:

- Aš girdėjau, kad vieną mūsų brolį išgąsdino žmogus. Aš žinau, kad žmonės ne tokie stiprūs, bet labai gudrūs.

Staiga šaka, ant kurios sėdėjo medžiotojas, lūžo, ir jis nukrito. Visi milžinai išsigando ir pabėgo. Medžiotojas apsidžiaugė ir nuskubėjo namo.

Aleksej Pankov

Gyveno turtingas ponas, visi žmonės jo bijojo. Vieną kartą važiuoja ponas keliu. Šalia bėgo berniukas. Bebėgdamas rado skatiką ir giedą:

Aš radau skatiką! Aš radau skatiką!

Ponas išgirdo ir norėjo pasijuokti iš jo. Jis liepė tarnui atimti iš berniuko tą skatiką. Tarnas taip ir padarė. Tada berniukas vėl gieda:

Neturėlis atėmė, neturėlis atėmė!

Ponas tarnui sako:

- Mesk tu jam į akis tą skatiką!

Tarnas numetė. Berniukas vėl dainuoja:

Pabijojęs atidavė, pabijojęs atidavė!

Ponas labai supyko, nes visi ėmė juoktis iš jo.

Ir dabar, kada tik kas susitinka šitą poną, juokiasi iš jo.

Julija Rybakova

Prieš daugelį metų gyveno viename kaime gydytojas. Jis labai mėgo visokias brangenybes ir brangakmienius. Gydytojas kartą ėmė galvoti: "Jei aš pagydau turtingą žmogų - jis man dosniai atsilygina, o jei vargšą - beveik nieko negaunu."

Ir nenorėjo jis nuo to laiko priiminėti neturtingų žmonių, slėpėsi nuo jų, nes susirgusių vaikų motinos vaikščiojo paskui jį maldaudamos išgydyti jų vaikus. Bet godus gydytojas atsisakydavo padėti neturtingiems žmonėms.

Kartą susirgo pats gydytojas. Kažkas turėjo jį slaugyti. Nė vienas turtuolis nenorėjo apie jį nė girdėti. Viena neturtinga našlė jo pasigailėjo ir priėmė į savo namus, kuriuose dažnai nebūdavo net duonos kąsnio. Našlė slaugė gydytoją, kol jis pasveiko.

Pasveikęs gydytojas suprato, kas jo pasigailėjo ir priglaudė tada, kai jam to reikėjo. Nuo to laiko gydytojas gydė tik vargšus ir neėmė iš jų pinigų, o valgį jam atnešdavo dėkingi ligoniai, iš kurių jis nereikalaudavo mokesčio.

Taip vienos geraširdės moters poelgis pakeitė gydytojo ir viso kaimo žmonių gyvenimą.

Tatjana Pankova

Ne taip seniai gyveno didelė turtinga šeima: ponas, ponia ir trys jų dukros. Gyveno laimingai, vargo ir nelaimių nežinojo. Jie turėjo viską, ko tik širdis geidė: didelį namą su nesuskaičiuojamais turtais, gražia alėja, kur mielai žaidė mergaitės, daug puikių tarnų. O svarbiausia - jų šeimoje vyravo meilė ir supratimas.

Kartą ponas Matejus panoro padidinti savo turtus. Jis norėjo tapti ne tik dar turtingesniu, bet dar galingesniu. Jis svajojo atrasti tokį būdą, kuris akmenį auksu paverstų. Tam reikėjo daug lėšų ir jėgų. Ponas pamiršo šeimą, vaikus. Jis vis dirbo ir dirbo - bandė išrasti stebuklingą būdą auksui gauti.

Tuo metu pono Matejaus žmona susirgo ir mirė. O ponas nenuleido rankų. Jis vis dirbo ir dirbo - stengėsi bet kokia kaina pasiekti savo tikslą.

Kartą pono Matejaus vyriausioji duktė persirengė vyriškai drabužiais ir tapo jūrininku. Sykį jos laivas pateko į baisią audrą. Toje audroje žuvo pono Matejaus dukra.

Antroji duktė ištekėjo, bet jos vyras buvo elgeta, ir jie abu mirė iš bado. O ir pats ponas Matejus paseno, ėmė sirgti ir galu gale mirė, taip ir neišradęs stebuklingo būdo auksui gauti.

Liko tik viena, taip pat nelaiminga, nuskurdusi ir vieniša duktė.

O toje vietoje, kur kažkada stovėjo gražus, turtingas, pilnas meilės pono Matejaus namas su nuostabia alėja, dabar tiesiamas geležinkelis.

Sergej Bachtin

Ėjo kažkur du keliautojai. Staiga vienas iš jų pamatė piniginę. Pakėlė jis savo radinį ir nustebo: piniginėje buvo daug pinigų.

- Žiūrėk, - pasakė jis savo draugui,- aš radau piniginę su pinigais.

- Pasakyk geriau - mes radome, juk mes keliaujame kartu, o aš manau, kad kelionėje keliautojai turi dalintis ir laime, ir nelaime.

- Kaipgi! - ėmė prieštarauti pirmasis keliautojas. - Aš radau piniginę, reiškia ji yra mano. Ir su tavimi nesidalinsiu.

Tada antrasis pasakė jam:

- Daryk kaip nori. Imk piniginę sau.

Ir abu nuėjo toliau. Netrukus juos prisivijo žmogus su sargybiniais. Tai buvo piniginės savininkas.

- Na, ką dabar darysim,- išsigandęs tarė tas, kuris rado piniginę.

Kitas keliautojas atsakė:

- Geriau pasakyk, ką aš dabar darysiu. Juk aš džiaugsmo su tavimi nesidalinau, tai ir nelaimės nesidalinsiu.

Andrej Porošin

Vieną kartą gyveno lokys ir pelė. Gyveno jie draugiškai. Lokys padėdavo pelei: eidavo vandens, atnešdavo malkų. O pelė tvarkydavo namus, ruošdavo valgį.

Kartą pelė susirgo. Lokys paprašė šuns, kad tasai nubėgtų į miestą vaistų.

Pelė, išgėrusi vaistų, netrukus pasveiko, ir jie surengė didelę puotą. Šitoje puotoje lokys netyčia užmynė ant pelės, ir ji mirė. Nuo to laiko lokys gyvena vienas.

Leonid Kazancev

Trečias tūkstantmetis jau įpusėjo. Žmonės kūrė ir sukūrė daugybę tobuliausių kompiuterių ir biorobotų. Pasaulį užvaldė biorobotai. Žmonės tapo jų vergais. Tai buvo siaubinga era: žmonės buvo beteisiai, labai daug dirbo, net po 24 valandas per parą. Dalį savo smegenų ir proto kaip duoklę žmonės turėjo atiduoti biorganizmams. Bet kartą gimė vunderkindas - strategas ir narsuolis. Augo jis ne dienom, o valandom. Stiprus buvo kaip geležis, bet širdį turėjo auksinę. Sugalvojo jis išvaduoti žmones iš vergijos. Sukūrė vunderkindas nuostabią kompiuterinę muziką, kurią įjungus biorobotai be paliovos šoko ir negalėjo sustoti ar atlikti kokius kitus veiksmus. Įjungė jis tą muzikėlę, ir biorobotai tapo šokėjais. Vunderkindas lengvai nugalėjo biorobotų valdovą Antomechaniką, nes tas liko vienas, be savo padėjėjų biorobotų. O vienas lauke ne karys. Taip vunderkindas išvadavo žmoniją.

Andrej Škuratov

Kartu su Naujųjų metų švente ateina ir kompiuterių krizė. Visiška netvarka. Vyriausybė negali jos kontroliuoti. Žmonės negauna atlyginimų, pensijų, pašalpų. Pasai tapo beverčiai. Kai visi kompiuteriai nedirba, dingsta ir elektros energija. Prasideda pasaulinis chaosas. Žmonės nežino, ko griebtis. Dingo bet kokia kontrolė ir bet koks procesų valdymas. Kasdien žmonės galvoja apie vieną ir tą patį: ”Kaip visa tai sustabdyti?”.

O kas tuo laiku vyksta už Žemės ribų, Visatoje? Ateiviai žiūri į vargšus Žemės gyventojus ir nusprendžia jiems padėti. Ateiviai turi apsigyventi Žemėje. Jie atstato tvarką planetoje, moko gyventi taikoje, santarvėje. Sukuriamos naujos technologijos ir nauji energijos šaltiniai. Pakinta net žmonių maistas. Pasikeičia ir patys žmonės. Nuo 21 amžiaus vidurio visi žmonės gyvena kaip pasakoje!

Ksenija Vesiolkina