Viename mažame miestelyje gyveno vyras su žmona. Ir turėjo jie sūnų ir dukrelę. Ingridai, toks buvo dukters vardas, buvo tik aštuoneri metai, bet ji buvo labai supratinga mergaitė. O Karolinui, jų sūnui, buvo jau šešiolika. Jį buvo įsimylėjusios visos to miestelio merginos, bet Karolino jos visiškai nedomino. Karolinas buvo labai gražus ir todėl manė, kad miestelyje, kur gyvena jo šeima, nėra nė vienos merginos, kuri yra jo verta.

Kartais, kai jam būdavo liūdna, jis nueidavo į diskoteką ir šokdavo su viena ar su kita, bet niekada gyvenime jis negalvojo apie meilę.

Kartą Ingrida sėdėjo prie lango ir stebėjo paukščius, kurie skraidė padangėje. Staiga iš debesų pasirodė milžiniška moters galva. Mergaitė labai išsigando, bet neatitraukė akių nuo dangaus, kuris pasidarė tamsus ir piktas. Žiaurios moters akys žiūrėjo į Ingridą ir tartum sakė: "Nelaimė! Nelaimė atėjo į jūsų šeimą!"

Karolinas tuo metu šoko diskotekoje ir stebėjo nuostabaus grožio merginą. ”Ji turbūt nevietinė”, - galvojo jis.-” Aš jos anksčiau nemačiau”. Kaštoniniai garbanoti plaukai, puiki figūra ir didelės juodos akys suviliojo Karoliną.

Kitą vakarą jis atvedė ją į svečius. Ingrida, pamačiusi Gabrielės, toks buvo merginos vardas, akis, išsigando, bet niekam nepasakė, kad tai tos pačios juodos žiaurios akys, kurios vakar žiūrėjo į ją iš dangaus.

Kai viešnia išėjo, Ingrida ilgai negalėjo užmigti ir kai atėjo vidurnaktis, jos kambaryje pasirodė Gabrielė. Ingrida, tiesa, matė tik jos akis. Tai buvo žalios ir labai draugiškos akys. Ingrida negalėjo nė žodžio ištarti ir todėl tylėjo, o mergina ėmė švelniu balsu pasakoti:

“Mes su seserimi gimėme jūsų miestelyje prieš šešiolika metų. Mano sesuo gimė ragana, kaip ir mūsų motina, o aš - paprasta mergaite. Motina - ragana labai supyko ir pavertė mus dvasiomis. Ir tik tada, kada vieną iš mūsų pamils vaikinas, kuris dar nemylėjo, ta pavirs žmogumi. Bet mano sesuo padarė taip, kad ji ateina dieną, o aš tik naktį. Taigi man reikia tavo pagalbos. Jeigu Karolinas pamils raganą, jis bus prakeiktas, o aš irgi tapsiu ragana. Taip sugalvojo mūsų mama. ”Tai pasakiusi, Gabrielė ištirpo, o Ingrida visą naktį galvojo, ką jai daryti ir sugalvojo.

Kitą vakarą, kai jos brolis atvedė Gabrielę - raganą į svečius, ji stebėjo juos ir pamatė, kad Karolinas yra užburtas. Jis žiūrėjo į sesutę, o akyse spindėjo raganos atvaizdas. Kai viešnia norėjo jau išeiti, Ingrida uždarė juos savo kambaryje. Naktį, kai atėjo tikroji Gabrielė, ji atidarė duris ir pamatė, kaip ragana stengiasi sulaikyti brolio žvilgsnį, bet Karolinas atitraukė jį nuo raganos ir pažvelgė į švelnias Gabrielės akis. Kai jis tai padarė, ragana ėmė loti kaip šuo, paskui verkti ir galų gale sprogo ir išnyko.

Karolinas atsikratė burtų ir tyra meile pamilo Gabrielę, kuri tapo gyva mergaite žaliomis, švelniomis akimis.

Ana Tkačiova

Gyveno kartą viena mergaitė, kuri galvojo, kad ji yra pati gražiausia ir protingiausia. Tiesą sakant, taip ir buvo: ji tikrai buvo labai graži ir labai gražiai šoko. Ji gerai mokėsi, tik vieno dalyko - geografijos nemokėjo. Tėvai jai dažnai sakydavo, kad geografija - labai reikalingas mokslas, bet ji galvojo: ”Kam aš tą geografiją mokysiuosi. Man gi nereikės važiuoti labai toli, o jei reikės - važiuosiu traukiniu ar automobiliu. Geriau aš šoksiu!”

Taip ji ir gyveno visą laiką šokdama ir nemokėdama geografijos. Vieną dieną ji atėjo namo ir nerado savo mylimiausios katytės. Visur pažiūrėjo, bet niekur nerado. Ką dabar daryti? Reikia eiti ieškoti. Bet kur eiti? Dabar ji suprato, kodėl reikėjo mokytis geografijos. Bet, deja, buvo per vėlu - reikėjo kažkur eiti ieškoti katytės. Mergaitė taip mylėjo savo katytę, kad buvo pasiruošusi padaryti viską, kad tik ją rastų.

Mergaitė paliko namus ir išėjo ieškoti katytės. Sutemo, o ji vis ėjo ir ėjo ir nenorėjo sustoti, kol neras katytės. Kelias buvo ilgas ir sunkus, todėl ji greitai pavargo ir net nepajuto, kaip nukrito ir užmigo. Prabudo ir pamatė saulę. Nusprendė mergaitė paklausti jos, ar ji nematė katytės. Bet Saulė pasakė: ”Tu nemoki geografijos, tu nenorėjai jos mokytis. Nieko aš tau nepasakysiu!” Ir saulė pasislėpė už debesėlio.

Pradėjo mergaitė verkti, nes galvojo, kad jau niekada nesuras savo katytės. Taip ji sėdėjo ir verkė. Staiga prie jos priėjo kažkoks nepažįstamas vaikinas, toks gražus, kokio ji negalėjo net įsivaizduoti. Mergaitė pažiūrėjo į jo geras akis ir viską papasakojo: ir apie geografiją, ir apie katytę, ir apie saulės žodžius. Vaikinas kažką pasakė jai, bet ji neišgirdo ką, nes tuo metu pamatė, kad atsidūrė namuose su savo katyte. Ji net nespėjo padėkoti tam vaikinui. Bet tai buvo nesvarbu. Svarbiausia buvo, kad ji jau namuose, ir katytė šalia jos. Ir nuo tos dienos ji pasižadėjo, kad visada mokysis geografijos.

Olga Bogatko

Labai seniai gyveno mergina vardu Maša. Ji buvo labai graži, gera, darbšti, linksma. Viskas būtų gerai, bet Maša gyveno su savo pamote, kuri turėjo tris dukras. Niekas nemylėjo Mašos. Pamotė ir jos dukros visada tyčiodavosi iš jos.

Vargšė mergina dirbdavo nuo ryto iki nakties. Jai buvo labai sunku viską daryti vienai. Ką Maša darydavo, vis neįtikdavo pamotei. Ir ji visada bardavo Mašą.

Vieną dieną pamotė nusprendė atsikratyti podukros. Pašaukė ji Mašą ir sako:

- Imk rėtį ir eik prie šaltinio, kuris yra pasaulio gale. Ir atnešk man rėtyje vandens. Tik žiūrėk, kad rėtis būtų pilnas. O jeigu neatneši - tau bus labai blogai!

Pamotė galvojo, kad mergina negalės surasti to šaltinio, o jeigu ir suras, ar galės atnešti vandens su rėčiu?

Ir išėjo podukra. Klausinėjo visų, bet niekas apie tą šaltinį nežinojo. Ji nežinojo, ką daryti, kaip rasti šaltinį, kuris yra pasaulio gale.

Kartą ji pamatė senelį, kuris kažko ieškojo.

- Ko jūs ieškote?- paklausė Maša.

- Aš negaliu rasti pinigų!

- Aš galiu jums padėti.

Maša greitai surado pinigus ir padavė juos seneliui.

- Labai tau ačiū,- pasakė senelis.- Pats aš nesurasčiau! Kur tu eini? Ir kam tau reikalingas rėtis?

- Man reikia surasti šaltinį, kuris yra pasaulio gale,- atsakė mergina.- Turbūt nėra tokio šaltinio. Pamotė liepė man atnešti vandens iš to šaltinio, o jeigu aš neatnešiu - man bus blogai.

- Aš žinau, kur yra šitas šaltinis ir galiu tau pasakyti kur.

Senelis papasakojo, kaip surasti šaltinį pasaulio gale, mergina padėkojo ir nuėjo.

Štai jau ji atėjo prie šaltinio, kuris yra pasaulio gale, apsidžiaugė ir pasisėmė vandens. Bet tik Maša pakėlė rėtį, pamatė, kad ten nėra vandens. Ji mėgino dar kartą pasemti vandens, bet ir vėl nepavyko. Maša graudžiai pravirko.

Staiga Maša pamatė didelę varlę.

- Kas atsitiko? - paklausė varlė.

- Ach, kokia aš nelaiminga!- atsakė mergina.- Mano pamotė liepė man atnešti vandens iš šito šaltinio, o aš negaliu.

Tada varlė paaiškino Mašai, ką reikia daryti. Paskui varlė pridūrė:

- Pažadėk, Maša, kad tu viską darysi, ko tik aš panorėsiu.

Maša sutiko. O varlė ir sako:

- Aš ateisu ir gyvensiu pas tave devynias dienas.

Ką gi daryti? Ir šį kartą sutiko Maša ir išėjo namo su rėčiu, pilnu vandens. Ėjo ir galvojo: ”Ką man gali padaryti toji varlė?”

Pagaliau ji pasiekė namus. Pamotė labai nustebo, bet nieko nepaklausė.

Ėmė temti. Staiga mergina prie durų pamatė tą varlę, kuri jai padėjo. Varlė paklausė:

- Ar tu atsimeni, ką man pažadėjai?

- Taip, žinoma,- pasakė Maša.

Pamotė ir jos dukros nieko negalėjo suprasti. Ir tada Maša viską papasakojo joms. Kada jos viską išgirdo, ėmė juoktis. Joms buvo labai juokinga, kad Maša turės pildyti varlės norus.

Taip Maša gyveno devynias dienas. Dešimtą rytą varlė paprašė, kad ji nukirstų jai galvą. Maša nenorėjo to daryti, nes varlė padėjo, kada reikėjo pagalbos. Bet varlė priminė pažadą, ir mergaitė turėjo nukirsti jai galvą. Ir staiga prieš ją atsistojo gražus jaunuolis. Jis papasakojo apie savo gyvenimą ir piktus burtus. Jaunuolis visiems pasakė, kad nori vesti Mašą. Kada pamotė ir jos dukros sužinojo apie šitą stebuklą, jos visos iš karto sprogo iš pykčio.

Gražuolis ir Maša greitai susituokė ir gyveno laimingai.

Nina Dimitriadi

Vienoje saloje augo stebuklų medis. Tame medyje gyveno maži žmogučiai. Jų namai buvo to medžio vaisiai. To medžio viršūnėje buvo didžiulė karūna. Toje karūnoje gyveno medžio karalius.

Nykštukai gyveno ramiai. Jie visi viskuo dalijosi, padėdavo vieni kitiems. Vieną tamsią naktį nykštukas, vardu Vytukas, susapnavo baisų sapną. Jis sapnavo, kad atskris didelis mėnulio paukštis ir nukirs stebuklų medį.

Rytą Vytukas papasakojo savo sapną karaliui.

- Aš žinau, - kalbėjo karalius,- taip ir atsitiks, tu turi išeiti iš šio miesto - medžio ir niekam nieko nesakyk.

Vytukas išėjo iš miesto - medžio ir apsigyveno urve. Visi jį ėmė vadinti urviniu žmogučiu.

Vieną sykį vaikščiodamas miške jis rado žemėlapį. Vytukas iš pradžių nesuprato, kas ten parašyta ir nubraižyta. Staiga jis pamatė mėnulio ženklą. Tas žemėlapis rodė, kur yra Šviesos strėlė. Ši strėlė gali sunaikinti mėnulio paukštį. Vytukui kelionė nebuvo sunki. Vytukas rado Šviesos strėlę. Jis paėmė ją ir parnešė į savo urvą. Jis pavargo kelionėje ir labai norėjo miego, todėl atsigulė ir tuoj pat užmigo. Žmogutis sapnavo, kad šią naktį atskris mėnulio paukštis ir nukirs jo gimtąjį medį.

Vytukas pašoko iš miego, stvėrė Šviesos strėlę ir puolė bėgti. Jis bėgo kiek jo mažos kojytės tik gali.

Pagaliau jis pribėgo medį. Ilgai laukti neteko - mėnulio paukštis buvo jau čia.

Vytukas iškėlė Šviesos strėlę, ir ji nusiuntė mėnulio paukštį ten, iš kur jis daugiau negrįžo.

O mažasis Vytukas buvo išrinktas medžio karaliumi. Ir medžio gyventojai vėl galėjo gyventi ramiai ir nieko nebijoti.

Jelena Klimova

Gyveno karalius ir karalienė. Jie turėjo tris sūnus. Vieną diena karalius pasakė savo sūnums, kad jie dideli ir jiems pats laikas vesti. Davė jiems dvylika dienų laiko pakeliauti po pasaulį ir rasti sau žmoną. Kas ras pačią protingiausią ir gražiausią, tas gaus pusę karalystės.

Ir iškeliavo sūnūs ieškoti sau žmonų. Pirmasis ir antrasis rado gražias, bet kvailas sužadėtines. Trečiasis sūnus buvo jaunas ir gražus. Rado jis gražią ir protingą sužadėtinę. Bet ji buvo undinėlė. Ji buvo Baltijos jūros valdovė. Įsimylėjo ją vaikinas ir nusprendė paversti undinėlę gyva mergele. Undinėlė papasakojo karalaičiui liūdną istoriją. Ją, jauną mergelę, piktas burtininkas pavertė undine. Ją vėl paversti žmogumi gali tik gandras. Karalaitis prisiminė, kad jo tėvų pilies sode gyvena gandras. Grįžo karalaitis į savo karalystę, pasiėmė gandrą. Kai abu jie skrido virš jūros, gandras numetė į jūrą savo stebuklingą plunksną, ir undinė atgavo kojas. Jaunikaitis parsivežė jaunąją mergelę namo. Tėvui labai patiko jauniausiojo sūnaus sužadėtinė. Jis iškėlė šaunias vestuves ir atidavė jiems pusę karalystės. Visi dar ilgai ir laimingai gyveno.

Marija Laptev

Seniai seniai gyveno karalius ir karalienė. Turėjo jie dukterį Konsuelą. Karalius labai mylėjo savo žmoną, bet ji sunkiai sirgo ir greitai mirė. Tada karalius, kad jo duktė turėtų mamą, vedė kitą moterį.

Niekas nežinojo, kad šita moteris buvo pikta ragana. Ji nemylėjo Konsuelos ir pavertė ją dygiąja slyva, kuri augo miške, į kurį joks žmogus neįeidavo.

Kai karalius sužinojo, kad jo duktė dingo, jis sunkiai susirgo ir beveik nesikėlė iš lovos. Karalystę valdė ragana.

Ėjo metai.

Kartą prie dygiosios slyvos atėjo gražus vaikinas Albertas. Jis rinko gydomąsias žoleles. Pamatė jis ir dygiąją slyvą ir norėjo iškasti jos šaknį. Jam nepavyko, tik pirštą susižeidė. Jo kraujo lašelis nukrito ant augalo lapo ir staiga įvyko stebuklas: medis pavirto gražia mergina.

Konsuela ir Albertas patiko vienas kitam. Mergina viską papasakojo vaikinui. Albertas pradėjo verkti, nes toji piktoji ragana buvo jo motina. Ragana dar visai mažą jį įvaikino. Albertas žinojo, kad jo motina bloga, bet vis tiek ją mylėjo. Konsuela ir Albertas ilgai galvojo, ką daryti, ir nusprendė išvaryti raganą iš šitos šalies. Taip jie ir padarė.

Karalius, kai sužinojo, kad jo duktė gyva, labai apsidžiaugė ir surengė didelį pokylį. Albertas vedė Konsuelą, ir gyveno jie ilgai ir laimingai.

Ana Smirnova

Kartą gyveno jaunikaitis, ir buvo jis kaip visi jo draugai. Bet mokslas jam nesisekė, ir merginos nekreipė į jį dėmesio. Tada jis nusprendė iškeliauti iš miesto, piešti ir taip užsidirbti pragyvenimui.

Kartą Antonio (toks buvo to jaunuolio vardas) atėjo į mišką ir nusprendė ten pernakvoti. Kai tik ėmė temti, pas jį atėjo labai graži fėja, ir jis iš pirmo žvilgsnio pamilo ją. Fėjai vaikinas taip pat patiko, ir jie susidraugavo. Fėją tarė:

- Nori, aš išpildysiu tris tavo norus?

Iš pradžių Antonio labai apsidžiaugė, bet paskui suprato, kad nieko jis nenori ir pasiūlė jai kartu pavakarieniauti. Ir atsirado daug visokiausių patiekalų. Jaunasis dailininkas buvo labai alkanas ir visai užmiršo apie savo naująją draugę. O fėja nepastebimai išnyko. Vaikinas, pastebėjęs, kad draugės nėra, labai susigėdo. Ir tada jis sau tarė, kad kitą kartą viskas bus kitaip. Bet kada vėl atėjo fėja, Antonio niekaip negalėjo sugalvoti antro noro. Jis labai norėjo turėti gražų namą, kur jie abu galėtų laimingai gyventi, bet jis paprašė tik kelių monetų popieriui ir pieštukams nupirkti. Fėja išpildė ir šį norą ir vėl, nieko nesakiusi, išnyko.

Trečiąjį kartą, kada vėl ateis fėja, Antonio nusprendė pasakyti jai apie savo meilę, ir tegu būna taip, kaip ji norės. Bet kada vėl atėjo fėja, jis pagalvojo, kad yra nevertas jos meilės. Ir vėl Antonio nežinojo, ką pasakyti fėjai, ir tik pasakė, jog jaučiasi labai vienišas. Ir vėl fėja išnyko nieko nepasakiusi.

Kitą dieną Antonio sutiko labai gražią merginą, ir netrukus jiedu susituokė. Bet Antonio, nors jo žmona ir buvo labai panaši į tą nepaprastą, labai gražią fėją, niekaip negalėjo jos pamiršti.

Bėgo metai, ir Antonio suprato, kad nemyli savo žmonos. Kartą jis susirinko visus savo daiktus ir jau norėjo išeiti, bet staiga išgirdo žmonos balsą:

-Atleisk, kad aš nesugebėjau išpildyti tavo trečiojo noro…

Ana Filimošina

Gyveno kartą mergina vardu Elenytė. Ji buvo našlaitė ir gyveno su savo tėvu, kuris daug dirbo, ir pamote bei tos dukra Egle. Tėvas savo dukrą labai mylėjo, o pamotė jos nekentė. Elenytės sesuo Eglė buvo tinginė ir nepaklusni, todėl visus darbus turėjo atlikti Elenytė. Kiekvieną dieną ji turėdavo atsikelti penktą valandą ryto. Elenytė šėrė savo mylimus gyvulius, tvarkė namus, nešiojo vandenį iš šulinio. Ją mylėjo visi: kaimynai, gyvuliai, žvėrys ir paukščiai.

Kartą ji nuėjo prie šulinio ir pamatė senelį, mėginantį pasemti vandens. Elenytė prilėkė prie jo ir pasiūlė padėti. Senelis atsidėkodamas padovanojo jai auksinį žiedą. Mergina norėjo kažkam išsipasakoti apie savo sunkų gyvenimą, todėl ji pasiguodė šiam seneliui. Šis, atidžiai ją išklausęs, paslaptingai ištirpo ore. Grįžo namo Elenyte su gražia senelio dovana ir viską papasakojo tėvui, o pamotė, išgirdusi viską, atėmė iš Elenytės žiedelį. Tuoj pat tokio žiedelio užsigeidė ir Eglė. Pamotė pasiuntė ją prie šulinio ir pasakė, ką reikės daryti. Eglė prie šulinio pamatė tą patį senelį, semiantį vandenį. Jis paparšė Eglės pagalbos, bet toji atšovė, kad senelis pirma duotų žiedelį, o po to ji padės. Senelis supyko, suplojo rankomis ir praskrido virš Eglės kaip viesulas, ir toji pradingo.

Pamotė, nesulaukusi savo dukros, pasiuntė Elenytę prie šulinio. Mergina pamatė tą senelį toje pačioje vietoje, padėjo pasemti vandens ir paklausė jo apie savo seserį. Tas nusijuokė ir pasakė, kad Eglė yra šulinio dugne ir ten dar gali būti labai ilgai. Tokiu būdu jis nubaudė Eglę. Elenytė pravirko ir paprašė jo, kad išvaduotų seserį. Senelis pasakė, kad tai padarys, jei Elenytė taps jo žmona. Toji ilgai negalvojusi sutiko, pabučiavo jį, o tas pavirto gražiu princu. Jis papasakojo, kad piktoji ragana užkeikė jį, o Elenytė jį išvadavo. Princas išleido Eglę iš šulinio, o Elenytė su savo vyru gyveno ilgai ir laimingai.

Vika Kazankova

Viename kaime gyveno trys broliai, du suaugę ir vienas mažas. Suaugusieji buvo artojai, o mažasis brolis dar negalėjo nieko dirbti. Kai suaugusieji išeidavo dirbti, mažutis likdavo namie ir laukdavo brolių.

Vieną kartą mažasis brolis sėdėdamas ant palangės, pamatė atšliaužiantį žaltį, kuris buvo labai silpnas. Jis lenkė galvą į vieną ir į kitą pusę ir graudžiai verkė. Pagailo vaikučiui to žalčio. Jis priėjo arčiau, norėdamas paimti tą žaltį, parsinešti jį namo ir pagydyti. Staiga žaltys pasivertė ragana ir suėdė tą vaikelį. Parėję namo, broliai rado tik kraujo klaną. Išsigando broliai, ėmė garsiai šaukti ir ieškoti mažojo broliuko. Viską, kas atsitiko, papasakojo pelė, kuri viską matė. Ji perspėjo, kad tas žaltys labai piktas ir galingas. Vyresnieji broliai vis dėlto nusprendė ieškoti mažėlio. Jie šiltai apsirengė, pasiėmė maisto ir išėjo.

Ilgai jie keliavo. Juos klaidino kažkieno pėdos, gąsdino pelėdos. Jie perėjo pelkes, įveikė sniego bei smėlio audras. Kartą pavargę jie nutarė pailsėti ir užmigo. Prabudę jie nerado nei drabužių, nei maisto. Staiga ėmė snigti. Po kelių minučių broliai pavirto ledo gabalais. Taip jie išbuvo septynias dienas. Septintą dieną broliai paprašė paukštelio, kad tas nuskristų pas saulelę ir paprašytų juos sušildyti. Saulė išklausė prašymo ir sušildė brolius. Ilgai tirpo ledas. Broliams skaudėjo rankas, kojas, veidą. Bet jie kentė ir džiaugėsi, kad galės tęsti paieškas.

Ėjo ėjo broliai ir priėjo stebuklingą tiltą. Kai broliai užlipo ant to tilto, tiltas prasivėrė ir dingo, o broliai įkrito į jūrą. Ten juos suėdė žuvis, kuri buvo ta pati piktoji ragana. Jos pilve broliai surado savo mažąjį brolelį. Ilgai galvojo broliai, ką daryti. Ir sugalvojo pragraužti žuvies pilvą. Graužė graužė ir pagaliau pragraužė. Kai išnėrė, pamatė, kad jie upelyje prie savo trobos. Visi trys laimingi išlipo į krantą ir toliau laimingai gyveno. Tik nuo to karto mažąjį broliuką visur vesdavosi su savimi. Jis greitai augo ir mokėsi iš brolių atlikti įvairius darbus.

Kristina Koroliova

Kartą gyveno trys broliai. Jie neturėjo tėvų. Jų tėvai žuvo kariaudami su velnių karaliumi Memfosu. Todėl broliai norėjo atkeršyti už tėvų mirtį, bet neturėjo kariuomenės ir visai nežinojo, kaip kariauti. Tada broliai nusprendė išjoti į tolimas žemes ieškoti žmonių, kurie galėtų įstoti į jų armiją, kartu jie norėjo įgyti patirties, kad žmonės tikrai patikėtų, kad jie esą karvedžiai. Vyresnysis brolis Orinas pasakė, kad visiems trims reikia joti skirtingais keliais. Taip jie ir padarė. Jauniausias brolis jojo per žemes, plaukė per marias. Ir pasiekė jis mišką, sustojo ten pailsėti. Staiga iš kažkur išniro senas senas senelis, kuris paprašė valgyti ir gerti. Jaunesnysis brolis pamaitino ir pagirdė senelį. Senelis padėkojo ir pasakė, kad išmokys jį burtų, nepaprastų dalykų. Praėjo viena savaitė, kita, mažasis išmoko visko, ko jį mokė senelis, ir jau norėjo joti toliau, bet senis įspėjo, kad nejotų todėl, kad priekyje daug velnių pulkų. Mažasis vis tiek išjojo ir žuvo. Tokia pati nelaimė atsitiko ir su vyresniuoju broliu. O Orinas susilaukė dienos, kada buvo jau visiškai pasiruošęs susiremti su Memfosu. Jie stojo į kovą, ir Orinas nugalėjo. Įsikūrė jis didelėje pilyje ir laimingai gyveno.

Anton Kaluckij

Labai seniai gyveno du broliai. Vieno brolio vardas buvo Volodia, o kito Vitia. Jie turėjo namą, kurį jiems mirdami paliko tėvai. Vieną kartą atsitiko nelaimė - padvėsė jų karvė, todėl abu broliai neturėjo ko valgyti. Kaime jų niekas nemylėjo, nes galvojo, kad jie esą raganos sūnūs. Reikėjo jiems ką nors daryti, kaip nors rasti sau maisto.

Volodia pabučiavo savo brolį, ir jie abu iškeliavo. Vitia labai tingėjo eiti. Todėl jis nuėjo į kaimyninį kaimą. Jis norėjo ten pavogti pieno, varškės, grietinės ir duonos. Kada visi kaime jau miegojo, jis tyliai įėjo į vienus namus. Pririnkęs du maišus įvairiausių produktų, jis tyliai išslinko. Bet kieme sulojo šuo, išgirdo žmonės, išbėgo į lauką ir sugavo jį. Nuo tos dienos Vitia sėdi kalėjime, kur kiekvieną dieną valgo pupų sriubą. O Volodia nuėjo į miestą, ten susirado darbą ir sąžiningai uždirba pinigus maistui.

Dmitrij Trukan

Seniai seniai gyveno kaime senelis ir senelė. Turėjo jie didelį rūsį, kur saugojo burokėlius.
Vieną kartą senelė paprašė:

- Eik ir atnešk man burokėlių!

Nuėjo senelis į rūsį ir negrįžo. Senelė laukė tris dienas ir tris naktis, bet nesulaukė, tai pati nusprendė nueiti į rūsį. Atidarė senelė rūsio duris, o ten didelė varlė tupi. Senelė klausia:

- Kur mano vyras?

- Aš jį suėdžiau, - atsakė varlė.

Senelė išsigando ir norėjo jau bėgti, bet varlė šoko ir prarijo senelę. Toji senelė labai mėgo siūti ir, laimei, kišenėje turėjo didelę adatą. Kai varlė prarijo senelę, adata pradūrė varlei pilvą. Varlė nugaišo, o senelis ir senelė laimingi išsiropštė ir gyveno dar labai ilgai.

Galina Kabanču

Pasaka
Ožiukai ir saldainiai

Netoli miško, mažoje trobelėje gyveno ožkelė su dviem ožiukais. Ožkelė parnešdavo iš daržo kopūstų, morkyčių, agurkų ožiukams valgyti, bet šie sakė- fui, fui ir valgė tik traškučius, saldainius ir sausainius. Mama ožkytė sakė- valgykit daržoves, nes kitaio būsite silpni ir nepabėgsite nuo vilko. Ožiukai tik kikeno į barzdeles ir toliau šlamštė saldumynus.
Vieną dieną, ožiukus bevaikščiojančius pamiškėje pamatė vilkas pilkas ir puolė juos. Ožiukai bėgt, bet, kaip mama ir sakė, nuo saldumynų jie tapo nerangūs ir lėti. Jau griebs vilkas vieną už uodegytės... Tai gerai, kad mama ožkelė pamatė kas vyksta-atlėkė kaip vėjas ir kad davė vilkui į dantis rageliais, dar kartą ir nuvijo vilką pilką. Gryžo ožiukai namo ir griebė po morką, vėliau kopūstėlio lapą sugraužė. Tada ir sako mamai - kaip teisi tu buvai mamyte dėl daržovių, mes viską supratome ir saldumynus valgysime tik per šventes, o dabar eime į daržą mes tau padėsime dirbti.

Kartą gyveno linksma ir išdykus Pelyė. Kartą, kai tėvų namie nebuvo, Pelytė išbėgo į mišką pažaisti. Kai nusibodo žaisti ir išalko, susiruošė namo eiti. Eina eina, eina eina ir... neberanda savo namelių. Išsigando Pelytė, atsisėdo ant kelmelio ir verkia.
Pro šalį bėgo Zuikutis.
- Kodėl verki, Pelyte?
- Nerandu savo namučių. - atsako Pelytė verkdama. Zuikutis drąsus, jis ramina Pelytę:
- Neverk, aš tau padėsiu surast namus.
Pelytė apsidžiaugė ir abu patraukė ieškot Pelytės namučių. Ėjo ėjo, jie abu, o kaip nėr taip nėr Pelytės namučių. Pro šalį bėgo Ežiukas:
- Ežiuk, ežiuk, gal žinai kur Pelytė gyvena? - Klausia Zuikutis.
- Ne, nežinau, - papurtė galvą Ežiukas ir nupuškėjo toliau savo keliu. Pelytė vėl verkia, o Zuikutis ją vėl guodžia:
- Neverk, mes dar kieno nors paklausim kelio į tavo namučius.
Žiūri, aukštai medyje striksi voverytė:
- Voveryte, gal žinai kur Pelytės namučiai? - sušuko Zuikutis voverytei.
- Ne, nežinau, - atsakė voverytė. Pelytė vėl labai nuliūdo. O Zuikutis ir vėl ją guodžia:
- Na būk kantresnė, Pelyte, mes dar kieno nors pasiteirausim, juk kas nors žino, kur tu gyveni.
Taip jam sakant, pro šalį skrido paukščiukas. Tuoj Zuikutis jo ir klausia:
- Paukščiuk, paukščiuk, gal žinai kur Pelytės namučiai?
- Žinau, - atsakė Paukščiukas ir galiu parvest Pelytę namo. Bėk pelyte paskui mane.
- Valio, - net pašoko iš džiaugsmo Pelytė. Ji padėkojo Zuikučiui užpagalbą, atsisveikino su juo ir nubėgo paukščiuko rodomu keliu.
Paukščiukas parvedė pelytę namo, o atsisveikindamas pasakė:
- Daugiau neik viena į mišką, Pelytę. Kitą kartą gali neberast namučių.
- Nebeisiu - atsakė Pelytė. Ji padėkojo Paukščiukui už pagalbą ir nubėgo pas jau grįžusius tėvus.

Sidabrinis Mėnulis pakilo į nakties dangų. Žemai, žemai stovėjo mažas namelis. Sidabriniam Mėnuliui labai parūpo pažiūrėti pro namelio langą, kas gi ten viduj yra? Nusileido Mėnulis prie pat langelio pažvelgė į vidų. Ir ką gi jis pamatė? Mažą riestą nosytę, kuri niekaip nenorėjo miegoti.
—Miegok, maža nosyte, pasakė Sidabrinis Mėnulis ir pabučiavo nosytę, kuri tuoj pat užmigo.
Pažiūrėjo mėnulis dar kartą ir ką gi jis pamatė? Mažą burnytę, kuri šypsojosi ir niekaip nenorėjo užmigti.
— Miegok, maža burnyte, pasakė Sidabrinis Mėnulis ir pabučiavo burnytę, kuri tuoj pat užmigo.
Ir dar pažiūrėjo Mėnulis pro langelį, ką gi jis vėl pamatė? Dvi dideles akytes, kurios mirksėjo ir niekaip nenorėjo užmigti.
—Miegokit, mėlynos akytės, pasakė Mėnulis ir jas pabučiavo. Dvi akytės užsimerkė ir užmigo.
Pažiūrėjo Sidabrinis Mėnulis pro langą ir ką gi dabar pamatė? Gražią mažą Eliją, kuri saldžiai miegojo savo lovytėje.