Gyveno ant vaiko stalelio Pieštukas. Sykį, kai vaikas miegojo, užsikabarojo ant stalo Peliukas. Pamatė Pieštuką, pačiupo ir nusitempė į savo urvelį.
-Paleisk mane! – ėmė prašyti Pieštukas. – Kam gi aš tau reikalingas? Juk aš medinis, nevalgomas.
-Aš tave sugraušiu! – pasakė Peliukas. – Man labai niežti dantys ir aš nuolatos turiu ką nors graužti. Va kaip! - Ir Peliukas skaudžiai suleido dantis į Pieštuką.
-Oi!... – suriko Pieštukas. - Tada leisk man paskutinį kartelį ką nors nupiešti, o paskui daryk, ką nori.
-Gerai jau, gerai, - sutiko Peliukas, - piešk! Bet paskui aš vis tiek sugraušiu tave į šipulius.
Atsiduso Pieštukas ir nupiešė skrituliuką.
-Čia sūris? – paklausė Peliukas.
-Gal ir sūris, - atsakė Pieštukas ir nupiešė dar tris mažus skrituliukus.
-Na, žinoma, sūris, o čia jo skylutės, - spėliojo Peliukas.
-Gal ir skylutės, - sutiko Pieštukas ir nupiešė dar vieną didelį skritulį.
-Čia obuolys! – sušuko Peliukas.
-Gal ir obuolys, - atsakė Pieštukas ir nupiešė kelis pailgus ritinėlius.
-Oi, žinau čia dešrelės! – šūktelėjo Peliukas ir apsilaižė. – Na, greičiau baik piešti, man labai niežti dantys.
-Palauk dar trupučiuką, - paprašė Pieštukas.
Ir kai jis pradėjo piešti trikampiukus, Peliukas ėmė rėkti:
-Čia panašu į ka... gana, nebepiešk!
Bet pieštukas jau brūkštelėjo ilgus ūsus...
-Juk čia tikra katė! – Išsigandęs sucypė Peliukas. - Gelbėkit! – Ir puolė atgal į urvelį.
Nuo to laiko Peliukas niekad iš ten nebekišo nosies.
O Pieštukas iki šiol dar gyvena ant stalo, tik jis pasidarė toks trumputis.

Kadai kadės, Šventuos žolynuos, girioj plačioj, gyveno Mergelė - skaisti kaip uogelė ir panėšėjo į miško fėją, ar tyrą karalaitę… Ji dažnai keliaudavo miškais, nardydavo tankiose medžių lajose ir svajodavo kaip sutiks žibančią Meilės paukštę. Dar seniai seniai, kai ji buvo maža mergaitė, senelis pasakodavo, kad toli kalnuose gyvena žydra paukštė. Jos sparnai mėlyni, galva tviska ramybe ir grožiu, kurią vainikuoja auksinė karūna. Ją šaukdavo visi Paukšte Mėlyna - Šventa. Žmonės kalbėdavo, kad tam, kuris ją pamatydavo, imdavo šypsotis laimė - meilė begalinė aplankydavo. Tokios paukštės tad ir ieškojo tyroji Mergelė.

Vieną dieną šitaip jai bemąstant ir vaikštant šventais miško takeliais, atsitiko keistas dalykas, netikėtai ji žolynėliuose, prie pat upės, pastebėjo mėlyną kiaušinį. Stebėjosi mergelė jo dydžiu, jo spalvų įvairove, ir darėsi smalsu kas jo viduje gyvena. Paėmė ji tą kiaušinį ant rankų, paglostė, palingavo galvele, tyliai nusišypsojo ir patraukė link savo namų. Parėjusi aptaisė žydrąjį kiaušinį žalumėliais, o pati atsisėdo šalia ir laukė. Atėjo naktis, sužibo viena žvaigždelė, pasirodė kita, iš už medžių išlindo Mėnuliukas ir pašvietė į josios Veidelį, nutvieskė šiltu sidabru mėlynąjį kiaušinį. Nežinia kiek laiko praėjo, tačiau atsitiko keistas dalykas - kiaušinis sujudėjo ir pasigirdo tyli daina. Mergelė sukluso, pakreipė veidelį link sklindančio garso ir pamatė, jog iš kiaušinio išdygo mažas medelis, toks tiesus tiesus, su mirgančiais lapeliais, o po juo tupėjo mėlynoji paukštė ir pratisai giedojo, ir ta giesmė virpino Mergelės sielą, nes daina bylojo apie šalimais sėdinčią Mergelę ir laimę josios širdyje, šnekėjo apie vaiskią tyrą sielą ir apie tai, jog Meilė esti kiekvieno žmogaus širdyje. Staiga Mergelė ėmė ir suprato, kad jai nebereikės klajot vienai miškais, kad jos širdelėje gyvena ištisos platybės, kad jos namai čia ir dabar, kad josios laimė priklauso tik nuo jos. Ji nusišypsojo visa tai supratus, nusilenkė paukštei ir daugiau niekada neabejojo savimi, Meile, gėriu ir tyrumu, tikėjimu, jog visa kas išsvajota pildosi, kad lauktas bernelis - Meilė, esantis už jūrių marių, yra visai čia pat ir telaukia josios šilto širdies palytėjimo, kuris pažadina kiekvieną laukiantį Meilės…