...
 Informacija apie vaikų baimes - Forumas
[ New messages · Members · Forum rules · Search · RSS ]
  • Page 1 of 2
  • 1
  • 2
  • »
Forum moderator: katcia  
Forumas » MAMA IR VAIKAS - būsimų ir esamų mamyčių pokalbiai apie vaikučius » PASLAPTYS AUGINANT VAIKUČIUS » Informacija apie vaikų baimes (informacija)
Informacija apie vaikų baimes
Zaliaake25Data: Trečiadienis, 2010-04-21, 7:34 AM | Žinutė # 1
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Pasidalinkime patirtimi, straipsniais, literatūra kokios baimės kankina vaikus įvairiuose amžiaus tarpsniuose? Kaip jas įveikti?

Be komentarų.

Diskutuojame ČIA.

 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 6:41 AM | Žinutė # 2
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Kokios baimės kamuoja vaikus?

„Baimės atsirado, kai Žygimantui buvo beveik dveji metai. Kaip pastebėjau? Išgąstį išduoda veido išraiška, išsigandusios akys, į burną įkišta ranka. Išsigandęs sūnus klausdavo „kas ten yra?», „kas ten buvo?» arba pasakydavo, kad bijo. Tačiau paklausus „Ko tu bijai?», atsakymas dažniausiai būdavo „nežinau» — pasakoja Žygimanto mama Rūta.

Pasak psichologės Linos Cirtautienės, vaikus kamuoja pačios įvairiausios baimės. Tačiau padedant tėveliams, jos yra „išaugamos», retai kada prireikia rimtos psichologo ar psichiatro pagalbos. Pirmosios baimės aplanko dar vienerių metukų nesulaukusius vaikus. Tokio amžiaus mažyliai bijo:

■nepažįstamų arba triukšmingų daiktų (buities prietaisų, įvairių mechanizmų, transporto priemonių),
■baugios išvaizdos žmonių (pvz., juos gali gąsdinti kitokios nei jie pratę matyti išvaizdos žmonės: barzdoti, ūsuoti, nešiojantys akinius, ilgaplaukiai arba priešingai — pliki, tamsiaplaukiai arba šviesiaplaukiai).
Ūgtelėję, vaikščioti pradėję 1-2 metukų vaikai, dažnai neatpažįsta ir nesugeba įvardinti baimę keliančio objekto. Tačiau paprastai tokio amžiaus vaikai bijo:

■būti atskirti nuo tėvų ar jiems artimų žmonių,
■aštrių ir stiprių garsų,
■gyvūnų ar vabzdžių,
■naudotis naktiniu puoduku, maudytis ar miegoti.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai gali turėti 2-3 nestiprias baimes. Normalu, kad tokio amžiaus vaikai bijo:

■pasimesti, būti atskirti nuo artimųjų ar jų netekti,
■svetimų žmonių,
■miegoti,
■stambių gyvūnų ir vabzdžių,
■tamsos, aukščio, vienumos, uždarų/atvirų patalpų, galimų bausmių, mirties,
■važiuoti liftu, automobiliu ar keliauti vandens/oro transporto priemonėmis,
■filmuose ar multiplikaciniuose filmukuose pamatytų fantastinių sutvėrimų arba situacijų.
Pradinukai tebebijo netekti tėvų, stiprių garsų, gyvūnų. Tačiau jie susiduria ir su naujomis baimėmis:

■bijo naujos situacijos arba vietos (pvz., mokyklos),
■bijo būti atstumti,
■bijo įsilaužėlių ir karo.
Baimės, kurias jaučia paaugliai, paprastai kamuoja ir suaugusius žmones. Tai: naujų situacijų ar vietų, užpuolikų, įsilaužėlių ir karo, skyrybų, medicininių procedūrų ir kitos baimės.

Kodėl vaikai bijo?

Manoma, kad kai kurios baimės yra įgimtos (pvz., nepažįstamų žmonių, aštrių garsų, aukščio, skausmo). Šias baimes vaikai pradeda jausti maždaug 8 gyvenimo mėnesį. Metų amžiaus vaikai bijo, nes įsivaizduoja pavojus ar grėsmes. Baimę kelia objektai susiję su jau anksčiau patirta stresine situacija (pvz., jei vaikas buvo įkritęs ar įstumtas į vandenį — jis bijos vandens, jei buvo nusideginęs — karštų daiktų ar ugnies, jei jį užpuolė šuo — šunų ir pan.). Vienerių metukų vaikas įsimena nemalonią būseną sukėlusį asmenį ar daiktą, o vėliau geba jį susieti su negatyviais išgyvenimais.

Vyresniems vaikams baimes kelia vaizduotėje atgyjančios filmuose matytos arba pasakose girdėtos gąsdinančios situacijos ir sutvėrimai. Taip pat vaikas baimes gali perimt, stebėdamas suaugusiųjų reakcijas (pvz., jei kuris nors šeimos narys bijo šunų ir tai demonstruoja matant vaikui — vaikas gali perimti šias emocijas).

Baimės gali sustiprėti vaikui atsidūrus stresinėje situacijoje — gimus naujam kūdikiui, šeimai persikrausčius gyventi į naują vietą, skiriantis tėvams.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 6:41 AM | Žinutė # 3
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Kaip padėti vaikui įveikti baimę?

Anot psichologės, pirmiausia reikia išsiaiškinti ko vaikas bijo. Tuomet — stengtis, jei įmanoma, kad jis nesusidurtų su baimę keliančiu objektu, išvengtų jam nemalonios situacijos. Tokiu būdu vaikas baimę gali paprasčiausiai pamiršti arba „išaugti». Rūta Vidmantienė pasakoja, kad ketverių metukų Žygimantui neįvardinto „kažko», karuselių baimės ir baimė važiuoti vaikišku motoriniu automobiliu dingo pačios. „Sūnus tiesiog paaugo, pradėjo daugiau suvokti ir tos baimės išnyko» - sako mama.

Jei vaikas bijo kasdien vykstančių situacijų (pvz., durų ar telefono skambučių, tuštintis), jo aplinkoje esančių daiktų arba gyvūnų ir yra neįmanoma išvengti bauginančio susidūrimo, reikėtų padėti vaikui „susidraugauti» su savo baime ir ją nugalėti:

■neignoruokite vaiko baimės ir nevartokite tokių posakių, kaip „tik maži vaikai bijo tokių dalykų». Stenkitės būti atidūs ir švelnūs;
■pasikalbėkite su vaiku apie jo baimę, pasistenkite išsiaiškinti ko konkrečiai jis bijo. Paaiškinkite, kad bijoti yra normalu, kad ir suaugusieji kartais kažko bijo;
■leiskite vaikui vengti jį bauginančių objektų ar situacijų, neverskite jo „susidurti» su tuo, ko jis bijo;
■palaikykite, stenkitės įkvėpti jam drąsos nugalėti savo baimę. Pasakykite vaikui, kad jis gali įveikti bauginančią situaciją (pvz., susidraugauti su naujais vaikais), nes jau anksčiau tai yra padaręs. Priminkite kaip jis anksčiau jau įveikė kurią nors savo baimę;
■jei vaikas bijo daikto ar gyvūno — kartu su juo apžiūrėkite baiminantį objektą, prieikite arčiau, palieskite. Sukurkite palankias sąlygas eksperimentui — tegu šalia būna keli vaikui artimi žmonės — jam bus drąsiau. Vaiko neskubinkite. Jei matote, kad jis išsigando — eksperimentą nutraukite iki kito karto.
Galbūt baimėms nugalėti prireiks kelių bandymų, tačiau nepamirškite, kad visos kliūtys yra nugalimos kai gaubia tėvų meilė, supratingumas ir visos šeimos palaikymas. Tuomet netoks baisus ir tas, kuris upelyje gyvena.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 6:46 AM | Žinutė # 4
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
VAIKŲ BAIMĖS

Baimės jausmas įvairiomis aplinkybėmis gali būti normalus reiškinys. Jis atsiranda ir išnyksta. Mažų vaikų baimės yra dažnesnės ir neretai atspindi vaiko psichologinės raidos etapus. Vis dėlto negalvoti apie šias baimes, visiškai nekreipti į jas dėmesio nėra gerai. Kartais jos užsitęsia ir sukelia sunkumų vaiko normaliam vystymuisi ir tinkamai socialinei adaptacijai.

Nors vaiko baimė gali pasireikšti įvairiais požymiais – tiesioginiais, kai vaikas žodžiais nusako savo baimę, ir netiesioginiais, kai atsiranda pilvo ar skrandžio skausmai, tampa sunku susikaupti, nenori eiti į darželį ar mokyklą, padidėja agresyvumas, nervingumas, liūdnumas ar kita. Vaikai tikrai nežino, kaip galėtų įveikti savo baimę.

Baimės objektas ar situacija sukelia labai stiprius jausmus, vaikas kiek įmanoma pradeda vengti tokių situacijų.

Specifinės baimės

Šios baimės būdingos apibrėžtoms situacijoms ir objektams, kurios savaime nėra pavojingos vaikui. Pvz.: tam tikrų gyvūnų, fantazijos kūrinių (pabaisų, raganų), aukščio, tamsos, nežinomybės, mirties, uždaros erdvės (klaustrofobija), tualeto, maudymosi, dantų gydymo, tam tikro maisto, kraujo ar žaizdų.

Socialinės baimės

Tokie vaikai dažnai vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti beveik visiškas socialinis atsiribojimas. Socialinėms fobijoms priskiriama baimė nurausti, baimė būti nužiūrinėjamam, baimė atsakinėti per pamokas.

Mokyklos baimė

Jai būdinga nenugalima baimė eiti į mokyklą, kuri dažniausiai pasireiškia įvairiais požymiais: vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmais, liūdesiu, agresyviu elgesiu, atsiribojimu nuo bendraamžių, miego sutrikimais ir kt. Šią baimę išgyvenantys vaikai sunkiai atsiskiria nuo savo artimųjų, gali turėti įvairių nuogąstavimų juos prarasti.

Mokyklinukų baimės

Nors pradinukas dažnai jau būna išaugęs iš vaikystės baimių, tačiau gali pradėti bijoti, kad jį atstums draugai, kad iš jo pasityčios, kad po pamokų bus namuose vienas. Jie gali bijoti apiplėšimo, pagrobimo, žudynių (televizija šias baimes nuolat skatina

Išsiskyrimo baimė

Šią baimę jaučia ne tik vaikai, bet ir tėvai, kurie juos palieka darželyje ar auklei. Ši baimė aiškiai parodoma: vaikas verkia, nepaleidžia artimųjų, jaučiasi nelaimingas. Vakare pradeda nerimauti, blogai užmiega. Ryte vaikai suranda daugybę priežasčių, kaip nutolinti išsiskyrimą: pradeda skaudėti pilvą, galvą, pykina, gali būti verksmo ar pykčio epizodų.

PATARIMAI TĖVAMS

• Žiūrėkite rimtai į vaiko baimes, nors ir sunku jas suvokti.
• Nesijuokite iš vaiko baimės.
• Būkite dėmesingi ir kantrūs, kai vaikas pasakoja apie savo baimę.
• Nesistenkite įtikinti, kad vaiko baimė nepagrįsta:„Visiška nesąmonė, ir ko čia reikia bijoti. Tik mažiukai bijo. Mane tik juokas ima iš tos tavo baimės.”
• Pamažu stenkitės padėti vaikui atsikratyti baimių. Baimės yra nugalimos mažais žingsneliais!
• Suteikite kuo daugiau naudingos informacijos apie baimės objektą.
• Jokiu būdu nesiimkite prievartos.
• Neakcentuokite ir nekalbėkite vaikui girdint apie jo baimę su kitais.
• Stiprinkite morališkai ir dažniau apkabinkite. Taip vaikas daug greičiau įgys drąsos.
• Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savimi ir kelkite savivertę.
• Suteikite kuo daugiau teigiamų sėkmės išgyvenimų.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 6:50 AM | Žinutė # 5
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Kad ir ko bijotų Jūsų vaikas, kad ir kokia nereikšminga atrodytų baimė, reikia jam parodyti, kad jį suprantate, kad jo baimėje nėra nieko nenormalaus, kad ir Jūs ir visi žmonės vaikystėje bijojo tamsos, vienatvės arba kad nesupras draugai. Baimė - tai viena pagrindinių žmonėms būdingų emocijų. Tai visiškai normalus jausmas. Jeigu žmonės visai nieko nebijotų žmonija jau seniai būtu išmirusi. Baimė - vienas evoliucijos veiksnių, ji perspėja apie pavojaus galimybę, sukaupia dėmesį į jo šaltinį, verčia ieškoti kitų, mažiau pavojingų būdų tikslui pasiekti. Taip pat baimę galima vertinti kaip žmonijos savimonės formavimosi pakopą. Atsiminkite pirmykščiam žmogui siaubą sukeldavo besiartinanti tamsa, perkūnija, žaibas, ugnis. Vaikas savo psichikos formavime taip pat pereina visas žmonijos vystymosi pakopas. Jeigu šiame kelyje jis nesutinka tėvų palaikymo bei supratimo, mažylis tiesiog užsiskleidžia, bando savarankiškai įveikti sunkumus ir nesėkmės atveju baimė tampa fobija.

Fobija - tai tapusi įkyri baimė. Vaikas tampa nepasitikinčiu savimi, tyleniu arba atvirkščiai agresyviu ir rėksniu. Jis supranta kad bijo be pagrindo, bet negali atsikratyti savo baimės. Fobijos gali būti įvairios. Labiausiai paplitusios - klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), sociofobija ( baimė bendrauti su žmonėmis), nozofobijos (baimės susirgti įvairiomis ligomis). Fobija - tai jau neurozės simptomas.

Vaikiškų neurozinių baimių vystymasis gali būti paveldimas, todėl neurozinio būdo tėvams reiktu būti ypač atidiems savo vaikams.

Ne mažiau svarbu ir geri, draugiški santykiai šeimoje. Vaiko dvasinei sveikatai turi reikšmės ne tik kaip tėvai bendrauja su juo, bet ir jų tarpusavio santykiai ir bendravimas. Baimės išsivystymui nebūtini barniai, skandalai šeimoje, tam užtenka net nuolatinio motinos nervingumo.

Neurozinės baimės yra stabilios ir kaip taisyklė lydimos vegetaciniais sutrikimais (širdies ritmo padažnėjimu, karščiavimu, drebuliu, nemiga ir apetito stoka). Esant pirmiems neurozinės baimės simptomams labai svarbu nedelsti kreiptis į gydytoją. Po 2-3 mėn. gydymo neurozės paprastai pagydomos.

Jeigu esant neurozei vaikas supranta kad bijo be pagrindo ir nori šios baimės atsikratyti, pasitaiko baimės, kad vaikas yra įsitikinęs kad yra ko bijoti. Jis tampa įtarus, pastoviai jaučia aplinkinių priešiškumą, bando nuo jo gintis. Tokios baimės yra ypač pavojingos ir reikalauja kuo skubiau kreiptis pagalbos į psichoneurologą.

Gaila kad ne visi tėvai supranta kokia trapi yra vaiko psichika. Nevykusi pašaipa arba grubus kreipinys gali rimtai sužaloti ją ir sukelti neurozę, pakeičiančią vaiko charakterį.

Paskutiniu metu atsirado terminas - "gyvenimo kokybė". Kas tai? Materialinė gerovė, kaip mano daugelis? Ne, tai pirmiausiai psichologinis asmenybės komfortas. Problema, deja, yra tame, kad jis neatsiranda staiga, mums panorėjus, Jį reikia ilgai ir kruopščiai formuoti, sekti psichinę vaiko būseną nuo pat gimimo ir tik ant tėvų pečių gula visiška atsakomybė už šį procesą.

Iš rusų kalbos vertė Iva
Šaltinis: www.nanya.ru


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 6:52 AM | Žinutė # 6
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Bijo likti viena namuose

"Šešiametė Urtė po vasaros atostogų pradėjo nenorėti viena likti namie, net jei kartu yra pora metų vyresnis brolis. Ji su ašaromis akyse net į parduotuvę mane išleidžia arba veržiasi eiti kartu. Dviese mes užtrunkam ilgiau ir pinigėlių kartais išleidžiam daugiau... Anksčiau to nebuvo, ji su didžiausiu noru viena likdavo namie. Jeigu užtrunku parduotuvėje ilgiau, ji pradeda verkti. Kodėl taip pasikeitė jos elgesys?" - klausia mama iš Kauno.
Sunku atspėti, iš kur atsirado ši baimė, tačiau dažnai pasitaiko, kad tokio amžiaus vaikams (šešiamečiams) padaugėja baimių vien dėl jų mąstymo. Tokio amžiaus vaikai gali vis daugiau apibendrinti ir pradeda suprasti, jog nelaimingi atsitikimai, nutikę kitiems žmonėms, gali nutikti ir jiems ar artimiausiems žmonėms. Taip pat tokio amžiaus vaikai pradeda suprasti ir įsisąmoninti, kas yra mirtis (kad tai yra negrįžtamas išėjimas iš pasaulio). Tai sukelia nemažai nerimo ir baimių, juk naują informaciją ne taip lengva sudoroti. Reikės šiek tiek laiko, kol tas nerimas susilpnės. Kad ir kaip ten būtų, palikti du vaikus vienus, nors vienas ir vyresnis, - ne geriausia išeitis. Geros vaiko savijautos pagrindas - saugumo jausmas, o jūsų dukrai kaip tik to labiausiai trūksta. Pasistenkite, kad šiuo metu ji jaustųsi saugi.

Šaltinis: Mažylis, 2004 Nr 10


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 6:53 AM | Žinutė # 7
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Vaiko išgalvotas draugas
Vieną dieną jūsų vaikas susirado naują draugą... Jis nuolat pasakoja jums apie mįslingą kalbantį triušiuką ar meškiuką, gyvenantį miške ir ateinantį į svečius. Su juo vaikas pasitaria, pasakoja savo slapčiausius norus ir svajones, savo išgyvenimus. Vaikas mieliau būna su savo nematomu draugu, nei su "tikrais" draugais...

Atsimenate Karlsoną, kuris gyveno ant stogo? Arba mažos mergaitės draugą drakoniuką iš filmo "Šokoladas"? Ir vienas, ir kitas buvo nematomi, saugūs, geri - kokie ir turi būti tikri draugai. Žinoma, jei tik pamiršime, kad Karlsonas išsivedė Mažylį ant daugiaaukščio namo stogo! Ir štai toks personažas apsigyvena kartu su jumis, jūsų bute, bendrauja su jūsų vaiku. Ką daryti? Ir ar reikia kažką daryti? Pirmiausiai, nereikia barti vaiko. Netvirtinkite, kad to draugo nėra. Ramiai, ir tik ramiai! Reikia paieškoti tam priežasčių.
Psichologai mano, kad nematomi draugai atsiranda dėl dviejų priežasčių: arba vaikui trūksta tėvų meilės (rūpinimosi, dėmesio), arba jos yra per daug.

Jei trūksta, lyg ir viskas aišku. Suaugusieji turi tiek daug visko suspėti: aprengti, pamaitinti, namus sutvarkyti, ir darbai patys nepasidaro. Bet tai dar nereiškia, kad visiškai nemyli savo vaiko, tiesiog skirtingai suvokia meilę ir jos išraišką. Mama (tėvas) ir namus tvarko, ir dirba ir visa kita daro dėl vaiko, iš meilės jam. O mažylis tėvų meilę vertina labai paprastai: kaip tam tikrą verbalinio bei fizinio kontakto kiekį. Verbalinis - tai kai su manimi kalba, manęs klausosi, man sako, kaip stipriai mane myli. Pamenat, kaip nuoširdžiai nustebo Mažylis iš "Karlsono", sužinojęs, kad tėvai nesiskirtų su juo net už labai didelius pinigus: "Nejaugi aš Jums toks brangus?" Mums, suaugusiems, akivaizdu, kad mes mylime savo vaikus, bet vaikai gali apie tai net nenutuokti. Be to, vaikams būtina ir fizinė meilės išraiška - prisilietimai, paglostymai. Tai ne tik bučinukai, bet ir masažai, kutenimai, net ir grumtynės juokais.

Kartais būna ir kitaip. Meilės būna tiek daug, kad ji mažuosius tiesiog smaugia. Kaip ir suaugusiems, vaikams reikia asmeninės erdvės, laisvės. Laisvės suvaržymas gali pastūmėti vaiką įnikti į išgalvotą pasaulį, kur jis pats gali pasirinkti draugus (ne iš pažįstamų ir giminaičių rato ar tų, su kuriais leidžia bendrauti mama ar tėtis). Pakanka tik truputį atleisti "vadžias", pripažinti, kad vaikas nėra tavo nuosavybė, kad jis irgi žmogus, asmenybė, su savo norais ir pageidavimais. Ir kad jam būtina leisti spręsti pačiam. Ir išgalvotas draugas gali išnykti, ar "išvykti gyventi kitur".

Gali būti ir kita priežastis - vaikui tiesiog liūdna. Jam trūksta veiksmo, bendravimo. Jis turi marias laiko, bet leidžia jį nuobodžiai. Taip dažnai būna "naminukams" vaikams, nelankantiems darželio, kuriais neretai rūpinasi seneliai. Žinoma, seneliai irgi būna skirtingi, kai kurie savo išradingumu pralenkia dešimtį tėvų. Bet tai tik išimtis, o ne taisyklė. Dažniausiai seneliai su anūku skaito pasakas, piešia, bet vargu ar įsivaizduojate juos kartu su vaiku šokinėjančius per lovas ar stovinčius ant galvos. Šiuo atveju reikėtų užpildyti vaiko laisvalaikį būreliais, užsiėmimais, leisti jam daugiau bendrauti su savo bendraamžiais.

Pirmiausiai, reikėtų išklausyti vaiko nuomonės apie jo įsivaizduojamą draugą, nereikia neigti jo buvimo, atvirkščiai, elkitės taip, lyg tas draugas iš tiesų egzistuotų, lyg tai yra savaime suprantama. Ir žinoma, jokiai būdais nesijuokite iš vaiko, nes tada jis tiesiog jumis nebepasitikės ir ims slėpti savo santykius su išgalvotu draugu. Paprašykite, kad vaikas papasakotų, koks jo draugas, ką jis moką, kaip jie susipažino, ką veikia kartu, kada jis ateina į svečius. Tegu mažylis nupiešia jį. Jeigu vaikas pasakoja, kad draugas ateina tada, kai mama paguldo jį miegoti ir išjungia šviesą, tai galėtų reikšti, kad Jūsų atžala bijo tamsos, ar jam nepatinka šeimoje nusistovėjęs "ėjimo miegoti ritualas". O gal Jūs neseniai perkraustėte vaiką į atskirą kambarį?

Jeigu vaikas pasakoja kaip jiems linksma kartu, kaip jie stato bokštus iš kaladėlių, ar kaip jie smagiai piešia ir plepa, reiškia, kad vaikui trūksta elementaraus bendravimo.
Bet kuriuo atveju, jei jau vieną kartą išgalvotas draugas atsirado, patikėkit jo egzistavimu, nes tai yra savotiškas jūsų vaiko veidrodinis atspindys. Jis parodo, kas dedasi Jūsų mažylio širdelėje ir mintyse.

Šaltinis: kleo.ru


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 6:58 AM | Žinutė # 8
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Ką piešia jūsų vaikas?

Pieštukas mažylio rankytėje laksto po popieriaus lapą su didžiausiu užsidegimu. Psichologai mano, kad tai būdas išlieti emocijų perteklių ir suprasti save bei pasaulį. Iš vaiko piešinio galima suprasti, ar mažasis menininkas patenkintas savo egzistencija, ar jam nelabai jauku šiam pasauly.

Nupiešk mus!

Norėtumėte žvilgtelėti į savo vaiko vidinį pasaulį? Kai mažylis pasiims dažų ir popieriaus, pasiūlykite jam nupiešti savo šeimą. Nepatarinėkite jam ir nesakykite kaip ir ką reikia paišyti. Stebėkite, bet netrukdykite mažajam Rafeliui. Gali būti, kad jūsų laukia atradimai.

Tėtis, Mama, Aš...

Kokia seka vaikas nupiešė šeimos narius? Jei pirmąjį nupiešė save, tai dar nereiškia, kad jis egocentriškas. Taip ir turi būti. Mažylis piešia savo pasaulį, kuriame jis – pagrindinis herojus. Visai kas kita, jei vaikas nupiešė tik save. Tai reiškia, kad jis nesijaučia esąs šeimos narys, gyvena pats sau. Dažniausiai, nupiešęs save, vaikas piešia tą šeimos narį, kuris jam yra pats svarbiausias. Paskui piešia katinus, šunis. O jei jo uodeguotasis draugelis atsiduria antroje vietoje, vadinasi, mažylis jaučiasi vienišas. Jei vaikas “pamiršo” nupiešti kažkurį iš artimųjų – tai jau pavojaus signalas. Turbūt tas “kažkuris” jam nemalonus. Arba tai kerštas už neseniai patirtą nuoskaudą, bausmę.
Visi vaikai trokšta kuo greičiau užaugti, todėl paišo save lygų su suaugusiais, arba vos mažesnį. Jei mažylis piešia save labai mažytį, veikiausiai jis labai priklausomas nuo tėvų, kurie neleidžia pasireikšti jo individualybei.

Visi kartu

Jei vaiko piešinyje visa šeima laikosi susikibę už rankų, vaikutis jaučiasi esąs vieningos šeimos dalis, neabejoja, kad yra visų mylimas.
Arčiausiai savęs vaikas piešia mieliausią jam asmenį, kuriuo pasitiki visa savo esybe. Tėvai, mažai bendraujantys tarpusavyje ir su vaiku, paprastai piešiami skirtingose lapo pusėse, toli vienas nuo kito, kartais net atskiriami linijomis. Dar blogiau, jei jie nupiešti atsukę vienas kitam nugaras.
Jaunesnieji broliukai, sesutės taip pat dažnai atsiduria šiek tiek atokiau nuo visų likusių šeimos narių. Jei jie dar ir mikroskopinio dydžio, vadinasi vaikas jaučia pavydą ir trokšta daugiau tėvų dėmesio.
Šypsenos nuo ausies iki ausies, kaspinėliai, gėlytės, balionėliai aplink šeimos narius – ženklas, kad vaikui gera šiame pasaulyje.

Kojos, rankos, galva

Ikimokyklinukai jau tiksliai piešia visas kūno dalis, nepamiršdami smulkių detalių. Kokios nors detalės trūkumas jau verčia atkreipti į tai dėmesį. Kurio nors šeimos nario ilgos rankos byloja apie tai, kad vaikas bijo būti to žmogaus užgautas, nubaustas. Jei tėtis dažnai mažylį bara, vaikas gali “užmiršti” nupiešti tėčiui burną. Didžiulės ir stambios šeimos narių kojos gali reikšti tai, kad vaikas jaučia įtampą šeimoje ir nesąmoningai siekia stabilesnio patikimo pagrindo.

Nejaukiai besijaučiantis vaikas nupieš gana baisius žmones, išskėstomis į šonus rankomis dideliais pirštais. Piešiantis ilgakojus žmones vaikas dažniausiai siekia nepriklausomybės. Jei pradedantis menininkas piešia visus žmones iškeltomis viršun rankomis – verta susirūpinti. Jis mėgsta gąsdinti, jam patinka tai, kad jo bijo.

Švelnumas dangiškom spalvom

Patį mylimiausią ir artimiausią žmogų mažylis pasistengs nuspalvoti ta pačia spalva, kaip ir save. Energingi ir nenustygstantys vietoje vaikai dažniausiai renkasi šiltas ir karštas spalvas – avietinę, oranžinę. Šaltus tonus renkasi ramūs, rimtuoliai ir svajotojai. Juos traukia mėlyna, žydra, gelsva spalvos. Baltos ir juodos kontrastas – atspindi vidinį konfliktą, kurio vaikas niekaip negali išspręsti.

Dar atkreipkite dėmesį į tai, kaip vaikas spalvina. Jei piešia pieštuku ir išlenda už kontūro linijos, vadinasi mažylis mėgsta laisvę, yra savarankiškas. Jei piešinėlis nuspalvintas “juvelyriškai” tiksliai, ir jei dar tarp kontūro ir spalvos paliktas siauras baltas ruoželis - tai ženklas, kad vaikas nepasitiki savimi, nesijaučia Saugus, nuolat siekia jūsų palaikymo.

Šaltinis: km.ru



Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 7:29 AM | Žinutė # 9
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Vaikų baimės: pažinkime ir padėkime

Dr. Devika Gudienė
Garliavos šeimos klinika

Visi vaikai turi kokių nors baimių, tik skiriasi jų intensyvumas. Tai priklauso nuo nerimo lygio, vaiko ankstesnės patirties ir vaizduotės. Kai kurios baimės yra visiškai normalios ir būdingos tam tikroms amžiaus grupėms, o kitos – ne. Tėvai yra labia svarbūs, kad padėtų sumažinti vaikams baimes.

Dr. Devika Gudienė

Vaikų baimės

Vaiko sugebėjimas sumažinti baimes turi įtakos ir saugumo jausmui ateityje. Tam tikros baimės yra suprantamos. Jos padeda vaikui ir mums išvengti pavojų. Mes patys mokome vaikus bijoti kai kurių dalykų: nebėgti į gatvę, neimti saldainių iš nepažįstamų žmonių ir kt. Tokiais atvejais mes mokome vaiką bijoti pasekmių.
Vaikui sulaukus dvejų metų, jis gali pradėti bijoti dalykų, kurių anksčiau nebijojo – kaimynų šuns, tamsos, vonios sifono ir stiprių garsų. Kai kurios baimės yra tiesiogiai susijusios su šiuo amžiumi. 2–6 metų vaikai iš tikrųjų labai bijo pasiklysti, susižeisti, įkandimų. Jie turi lakią vaizduotę. Būdami dvejų metų, jie jau žino apie daiktų formą ir dydį, tačiau apie kitas daiktų savybes gali dar nežinoti ir todėl natūraliai kyla baimė būti įtrauktam vonios sifono ir kt. Vyresniems vaikams daug įtakos turi informacija per TV. Jiems kartais sunku suprasti, kas yra tikra, o kas tik rodyta per TV. Žinoma daug baimių rūšių. Vaikų amžiuje dažniausios – atsiskyrimo, tamsos, gyvūnų, triukšmo, mirties ir kitos. Išsamiau pagal amžiaus grupes baimės yra surašytos 1 ir 2 lentelėse.

Atsiskyrimo nerimas ir mokyklos bei darželio baimė

Vaikų atsiskyrimo baimė rodo, kad jie auga. Dar iki sueinant dvejiems metams, mažylis tėvams išėjus juos greit pamiršta ir greit nurimsta, o dabar jis nerimauja ir jaudinasi dėl jų išėjimo. Ritualų sukūrimas, tokių kaip pamojavimas atsisveikinant, bučinuko nusiuntimas išeinant, mažina nerimą. Padeda ir jei vaikas aktyviai įsijungia į kokią nors veiklą ir mažiau akcentuoja išėjimą, greičiau nurimsta. Nors 6–7 metų amžiaus vaikai jau daug savarankiškesni, bet ir juos gali apimti nerimas dėl išsiskyrimo ir ėjimo į mokyklą ar darželį. Todėl vaikus prie naujų situacijų reikėtų pratinti palaipsniui. Prieš pradedant lankyti naują mokymo įstaigą galima ten nueiti kelis kartus prieš pirmą dieną arba pradėjus lankyti darželį pirmas dienas būti su vaiku. Tai gali būti labia svarbu vaikui ir padėti lengviau prisitaikyti.
Mokyklos baimė gali turėti įvairių priežasčių, realių ir susikurtų paties vaiko. Čia tėvai atlieka svarbiausią vaidmenį, aiškindamiesi, kokios šios baimės priežastys. Ar tai pačios mokyklos baimė, ar išėjimo iš namų? Jei tai mokyklos baimė, ko būtent baiminasi vaikas? Ar bijo važiuoti autobusu? Bijo nesėkmių? Bijo, kad iš jo juoksis ar nepritaps? Reikia aiškintis įvairius variantus ir sužinoti kuo daugiau detalių, jeigu reikia, kreiptis pagalbos ir į mokytojus. Padeda ir geri draugai, kurie gali kartu važiuoti autobusu į mokyklą ar bendrauti per pertraukas. Jei vaikas bijo išvykti iš namų, reikia stebėti, ar vaikas jaučia tėvų nerimą, ar baiminasi dėl atsiskyrimo nuo tėvų. Galima nuraminti vaiką, kad, grįžęs namo, jis vėl ras tėvus. Reikia kalbėtis su vaiku apie tai, kas įvyko mokykloje, ypač stengiantis akcentuoti įdomius, teigiamus įvykius.

Tamsos baimė

Dažniausiai tamsos baimė atsiranda, kai tėvai reikalauja, kad vaikas būtų visiškai tamsiame kambaryje eidamas miegoti ar kai kambarys būna visiškai tamsus atsibudus naktį. Tėvai turėtų suprasti, kad vaikui tamsus kambarys atrodo visiškai kitaip nei apšviestas, ir turi stengtis padėti vaikui, net jei jiems ta baimė atrodo keista, neracionali. Tėvus glumina, kad vaikai prašo miegoti palikus įjungtą naktinę lempą, tačiau tai daro daugelis vaikų, net iki pat mokyklinio amžiaus. Tačiau, jeigu to reikalauja ir 10–11 metų amžiaus vaikas, tai jau nėra dažna.
Reikia išsiaiškinti, ką vaikui reiškia tamsa. Vaikai skatinami nupiešti baimę: „nupiešk, kaip tau atrodo tavo kambarys naktį“. Patariama įjungti šviesą, tačiau stengtis, kad lempos šešėliai nesudarytų keistų ar bauginančių šešėlių. Kai šviesa išjungiama, galima pasilikti kelias minutes kambaryje su vaiku. Galima pakalbėti su juo apie tai, kas jam atrodo kitaip (pvz., vėjo judinamos užuolaidos naktį atrodo kitaip nei dieną). Galima palikti pravertas duris ir pasakyti vaikui, kad būsite netoli. Jei vaikas staiga prabudo vidury nakties, patariama nekviesti jo pas save į lovą, nes prie to vaikai greitai pripranta. Geriau sukurti kuo jaukesnes sąlygas jo nuosavam kambaryje ir girti vaiką, jog jis jau taip išaugo, kad gali miegoti ir vienas kambaryje.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 7:31 AM | Žinutė # 10
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Naktiniai košmarai

Vienas iš keturių 3–8 metų amžiaus vaikų yra patyrę naktinius košmarus arba baisius sapnus. Ši situacija kelia nerimą, tačiau dažniausiai ji trumpalaikė. Naktiniai košmarai dažniausiai būna praėjus valandai nuo užmigimo. Vaikas staiga iš gilaus miego pereina į panikos būseną. Jis gali rėkti, atsisėsti, greitai kvėpuoti ir žiūrėti „išsprogdinęs akis“. Vaikas gali būti pasimetęs, nesiorientuojantis. Epizodai gali tęstis nuo 5 iki 30 min. Vaikas, patiriantis naktinius košmarus, nėra pažadinamas baisios minties ar sapno ir gana greitai gali vėl atsigulti miegoti. Ryte vaikai dažniausiai net neatsimena, kad buvo atsibudę.
Tokie naktiniai košmarai gali tęstis net kelerius metus. Ši būklė praeina augant ir ji nerodo, kad vaikas turi emocinių problemų. Baisūs sapnai dažniausiai atsiranda paryčiais. Vaikai gali atsiminti detales sapno ir sunkiai vėl užmiega. Sapnai būna susiję su specifiniu turiniu ar gyvenimo įvykiu, kuris gąsdina vaiką.
Tėvai geriausiai padeda, jeigu išlieka ramūs. Patariama apkabinti vaiką, gulint šiltai lovoje kalbėtis ramiu balsu. Jeigu įmanoma, galima pabūti prie vaiko, kol jis vėl užmigs. Ramybė ir pamokymas, kaip sušvelninti košmarus, padeda vaikams pasijausti ramiau.

Patarimai tėvams

Vaiko baimės priklauso nuo nerimo lygio, patirties, kurią yra įgijęs, ir vaizduotės. Jeigu matote, kad kokios nors baimės užsitęsė, skirkite vaikui daugiau laiko arba pradžioje venkite baimę keliančių situacijų.
Dažnai vaikai jau po kurio laiko susitvarko su emocijomis ir gali kovoti su baime, nugalėti ją. Neskaitykite vaikui logika paremtų pamokslų, o geriau prisiminkite savo vaikystę. Kiek kartų esate girdėję frazę: „jokių pabaisų nėra! nebūk vaikas! nėra jokių liūtų tūkstančio kilometrų spinduliu nuo čia“. Ar šie pareiškimai leido jums pasijausti ramiau? Nesakykite vaikui: „nebijok, ir viskas“, nes jis gali pradėti bijoti net išsakyti, kas jį baugina. Nėra blogai sakyti, kad monstrų nėra, tačiau nesitikėkite, kad vaikas tuo patikės. Geriau yra papasakoti, kad ir jūs vaikystėje bijojote, pavyzdžiui, tamsos. Ir papasakokite, kaip jūs sau padėjote.
Tėvai dažnai klausia „ką sakyti vaikui?“ Galima pasakyti, kad „bijoti nėra blogai ir labai gerai, kad tu pasakai, kad bijai ir prašai pagalbos“. Pasakykite vaikui, kad tėveliai juo pasirūpins. Venkite naudoti sukurtų siaubūnų auklėdami, kaip, pavyzdžiui: „ateis dėdė policininkas ir pasiims tave“. Priimkite vaiko baimę kaip pagrįstą. Paremkite savo vaiką visada, kai jis bijo. Atsiminkite, kad kai kurios baimės yra geros. Vaikai turi turėti sveiką atsargumo jausmą. Svetimi šunys ar nepažįstami žmonės gali būti pavojingi. Augdami vaikai pradeda geriau suprasti, kur realybė, o kur fantazijos, kas yra priežastis, o kas pasekmė. Jie drąsiau liečia savo baimės objektus ir išmoksta kontroliuoti pavojingas situacijas.
Lengviau susitvarkyti su baimėmis, jeigu tėvų ryšys su vaiku artimas. Vaikas į tėvus žiūri lyg į šturmaną ir mano, kad jeigu kažkas saugo tėvus, tai greičiausiai saugu ir jam. Tai tarsi „nebijojimo modelis“.
Vaikai nuo vienerių iki dviejų metų amžiaus bijo svetimų žmonių, tačiau tėvai gali padėti vaikui, rodydami, kad svetimasis nepavojingas. Dažnai vaikai pradeda bijoti vabalų, nes mato suaugusiųjų pavyzdį. Jeigu vaikas paniškai bijo gydytojų, patarkite tėvams, kad jie galėtų prieš einant pas gydytoją pažaisti su vaiku, rodant kas bus konsultacijos metu, ką gydytojas darys (pvz., vaikas apžiūrimas). Gerai, jei vaikui leidžiama (jis paskatinamas) būti gydytoju žaidžiant su žaislais. Tėvai turėtų mokyti savo vaiką, kaip nusiraminti.
Maži vaikai irgi gali išmokti kovoti su baime. Pamokymai yra svarbūs vaikui. Tėvai galėtų patarti, kaip giliai ramiai kvėpuoti, vaizduotėje paversti baisias pabaisas juokingais padarais ar objektais arba kad galima pasilikti žibintuvėlį prie lovos, kai išjungiamos šviesos. Galima skaityti pasakas, kuriose yra vaiką neraminančių situacijų, pvz., apie ėjimą miegoti tamsoje. Kadangi situacija vyksta ne su juo, vaikui lengviau pažvelgti iš šalies. Svarbiausia neversti vaiko būti gąsdinančiose situacijose, neversti prievarta daryti ko jis nenori. Dažniausiai „šoko“ metodika vaikams sukelia siaubą ir dar pratęsia baimių buvimą.
Baimė mažomis dozėmis, kartkartėmis, yra geriausia pagalba vaikui. Daugelis baimių praeis, bus nugalėtos arba bent jau taps kontroliuojamos.

Žurnalas “Gydymo menas”


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 9:58 AM | Žinutė # 11
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Vaikų baimės. Norma ar patalogija ?

Vaikų ir paauglių amžiuje neretai pasitaiko emocinių sutrikimų, kurių pagrindas yra nerimas. Skiriami trys sutrikimų tipai: atskyrimo nerimas, fobinis nerimas, socialinis nerimas.

Atskyrimo nerimas
Maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai gana dažnai jaučia tam tikro laipsnio nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie prisirišę. Be to, vaikai patiria daug kitų baimių: baimę būti sunaikintam, baimę netekti mamos, savo impulsų baimę, baimę netekti kūno dalių.
Nerimas, kaip emocinis sutrikimas, turėtų būti diagnozuojamas ir gydomas, kai tampa neįprastas, trukdantis prisitaikyti prie aplinkos.
Svarbiausi požymiai yra:
1. Nerealus jaudinimasis dėl galimo pavojaus ar žalos, galinčios ištikti žmones, prie kurių ypač prisirišta, ar baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš.
2. Nerealus jaudinimasis, kad koks nors nepalankus įvykis (pvz., pasimetimas, pagrobimas, paguldymas į ligoninę ar nužudymas) atskirs jį nuo mylimų žmonių.
3. Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti į mokyklą dėl to, kad ten nebus mylimų žmonių (ne dėl kitų priežasčių, pvz., įvykių mokykloje baimės).
4. Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti miegoti, jei greta nebus artimo žmogaus.
5. Pasikartojantys nuolatiniai atskyrimo košmarai.
6. Pasikartojantys fiziniai simptomai (pykinimas, pilvo skausmai, galvos skausmai, vėmimas) atskyrimo situacijų metu, pvz., išėjus iš namų į mokyklą (vyresniems vaikams tipiški širdies veiklos sutrikimai, galvos svaigimas, silpnumas, dusulys).
7. Nuolatinė baimė būti namuose vienam dienos metu be artimo žmogaus.
8. Perdėtas pasikartojantis nusiminimas (nerimas, verkimas, įniršis, liūdesys, apatija ar socialinis atsiribojimas) nujaučiant atsiskyrimą, skiriantis ar tuoj po išsiskyrimo su mylimu žmogumi.

Vakare, pradėjus temti, tokie vaikai pradeda rūpintis, kad reiks atsiskirti, blogai užmiega. Jų sąmonėje "įsijungia" stebuklinis mąstymas - ima bijoti šmėklų, pabaisų. Ryte atsiskyrimo nerimas pasireiškia dar stipriau. Vaikai suranda daugybę priežasčių, kaip nutolinti atsiskyrimą: "ima" skaudėti pilvą, galvą, pykina.
Vos atėjus į mokyklą, išsiskyrimo baimė išsisklaido, stebuklinis mąstymas baigiasi, vaikai jaučiasi gerai. Kai reikia grįžti namo, vėl atsiranda nerimas, kuris parėjus namo praeina. Stipriausias nerimas būna po savaitgalio, atostogų, ligos. Mokyklos fobija nėra apsimetinėjimas, kaip mano daugelis tėvų. Mokyklos fobiją reikėtų skirti nuo sąmoningo mokyklos vengimo. Vengiantys mokyklos vaikai nenori, tingi eiti į mokyklą, blogai mokosi. Mokyklos baimę jaučiantys vaikai mokosi gerai, yra pareigingi.
Dauguma vaikų, kuriems pasireiškia atskyrimo nerimas, reikalauja nuolatinio dėmesio, būna liūdni, verkia, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli, daugiau myli brolį ar seserį, nori numirti.
Vaikai, kuriuos kamuoja mokyklos fobija, pernelyg prisirišę prie mamos. Normaliai besivystantis vaikas 3 metų amžiuje atsiskiria nuo mamos, jis jau turi savo nuomonę, tampa nepriklausomas. Vaikų, kuriems pasireiškia mokyklos baimė, vystymasis sustoja, jie būna labai priklausomi nuo motinos, labai lengvai motinos baimė persiduoda vaikui. Daugumos tokių vaikų motinos pačios nerimastingos, jaučia stiprią baimę, kad reikės palikti vaiką, baiminasi galimų pavojų. Dažnai vaikų, kuriuos vargina mokyklos fobija, motinoms pasireiškia agorafobijos (atvirų erdvių baimė).
Išoriniai gyvenimo stresoriai dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu. Dažnai tokių vaikų gyvenime būna išsiskyrimo epizodų (liga, hospitalizavimas, tėvų liga, išvykimas, netektis), gyvenamosios vietos pakeitimas.
Negydant tokiems vaikams ilgainiui gali prasidėti kitos fobijos (pvz., agorafobija), depresija.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 9:59 AM | Žinutė # 12
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Sutrikimo eiga
Paprastai paūmėjimo ir remisijos periodai kartojasi (paūmėja perėjus į 5-tą, 12-tą kl.). Šio sutrikimo eiga priklauso nuo motinos ar kito patikimo asmens buvimo. Jei mamos nėra keletą mėnesių, atskyrimo nerimas gali likti ilgus metus. Kai kuriais atvejais tokie vaikai negali lankyti mokyklos, veikti savarankiškai. Kai baimė ir fiziniai simptomai pereina į somatoforminius sutrikimus, depresiją ar agorafobiją, negydomi atvejai tampa lėtiniai.

Fobinio nerimo sutrikimas (specifinės fobijos) Šios baimės (fobijos) būdingos apibrėžtoms situacijoms, pvz., tam tikrų gyvūnų baimė, aukščio, tamsos, uždaros erdvės (klaustrofobija), šlapinimosi ar tuštinimosi viešuose tualetuose, dantų gydymo, tam tikro maisto valgymo, kraujo ar žaizdos, užsikrėtimo tam tikra liga, paaugliams - egzaminų baimė.
Vaikai, kuriems pasireiškia klaustrofobija, bijo uždarų durų, negali važiuoti liftu, esant tamsos baimei - užmiega tik prie šviesos, tam tikro maisto valgymo baimė atsiranda paspringus, medikų baimė atsiranda po ligoninės, skausmingų procedūrų. Fobinis objektas ar situacija sukelia nerimą iki panikos, vaikas kiek įmanoma vengia fobinės situacijos.
Kai kurie tėvai nesąmoningai sukelia vaiko fobinį nerimą, pvz., patys bijo griaustinio ar kokių gyvūnų, perduoda šią fobiją vaikui.
Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečius.

Socialinio nerimo sutrikimas
Svetimų asmenų saugojimasis ir tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai susiduria su naujomis, svetimomis ar socialiai gąsdinančiomis situacijomis. Priešingai, vaikus, kuriems pasireiškia socialinis nerimas, kamuoja nuolatinė ar besikartojanti svetimų asmenų baimė arba jie šių asmenų vengia; gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių.
Šiam sutrikimui atsirasti gali "padėti" vaiko įgimtos temperamento savybės (pvz., uždarumas, nedrąsumas), netektys ankstyvoje vaikystėje, seksualinės, fizinės traumos, fiziniai vaiko defektai, dėl kurių jis negali įgyti reikiamos socialinės patirties. Tokie vaikai kalba tyliai, nedrąsiai, greitai parausta, atsisako dalyvauti socialiniuose renginiuose. Kartais nedrąsumas, slopinimas trukdo vaikui mokytis. Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties baime atsidurti žmonių grupės dėmesio centre, todėl tokių situacijų vengiama.
Socialinės fobijos gali būti apibrėžtos (pvz., selektyvus mutizmas - nekalbėjimas mokykloje ar kitose socialinėse situacijose, susijusios tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai) ar difuzinės, kai fobiją sukelia beveik visos situacijos už šeimos rato.
Socialinės fobijos paprastai susijusios su maža saviverte ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti tokiais simptomais: paraudimu, rankų virpėjimu, pykinimu, širdies plakimu, staigiu poreikiu šlapintis. Tokie žmonės kartais vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija.

Gydymas
Vaikų nerimo sutrikimo, fobijų gydymas yra kompleksinis. Į vaiko gydymą įtraukiami tėvai, vaiko bendraamžiai, mokykla. Skiriama individuali terapija, vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais, taikomi baimių nujautrinimo metodai, palaikomoji terapija, grupinė terapija. Šeimos terapijos metu tėvai mokomi suprasti vaiko poreikius, nuraminti ir padrąsinti savo vaikus. Sunkesniais baimių, nerimo atvejais kartu su minėtomis terapijomis skiriama vaistų.

Kaip sumažinti vaikų nerimą?

Tėvai turi savęs paklausti, ar jiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa savarankiškas, jam norisi patirti nuotykių, rizikuoti? Jei taip, pasistenkite suprasti - jūsų vaikas bręsta. Neperlenkite lazdos globodami savo vaiką, netrukdykite jam pažinti pasaulį, patirti baimės ir vienišumo jausmus. Neparodykite, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Ramus tėvų elgesys padės vaikui apsiraminti. Kai vaikas kalba apie sapnų pabaisas, nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu. Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį ar paprašykite nupiešti įsivaizduojamas pabaisas. Jūsų ramus elgesys padės vaikui suprasti, kad jo baimė nėra nenormalus reiškinys, ir ji po truputį sumažės. Jei vaikas atsisako lankyti mokyklą, ramiai išsiaiškinkite mokyklos baimės priežastis. Vaikui išaiškinkite, kad nemalonumai, sunkumai mokykloje neišvengiami, leiskite pajusti jam, kad tikite, jog jis gali susidoroti su sunkumais. Žinoma, jį reikės palaikyti ir padėti. Efektyviausias būdas padėti vaikui atsikratyti baimės yra nuolatinis mokymas bendrauti su žmonėmis ir daiktais, sukeliančiais baimę.
(info:zebra.lt)


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 10:10 AM | Žinutė # 13
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Kaip įveikti vaiko stresą ir depresiją

Kai kurie vertintojai teigia, kad iki dešimties procentų vaikų, įpusėjusių vaikystę, kenčia nuo depresijos.Pagrindinėmis priežastimis laikomos:

•Barniai tarp tėvų ar tėvų skyrybos.
•Nesutarimai su draugais.
•Per didelis erzinimas.
•Per didelis darbų krūvis namuose.

Paskutinė priežastis sąraše - atostogos - gali būti netikėta. Ne tik nemalonūs, bet ir kai kurie laimingi įvykiai gali sukelti stresą pažeidžiamam vaikui. Netgi į šventes, tokias kaip gimimo diena ar atostogų išvyka, kai kurie vaikai gali reaguoti su tokiu jauduliu, kad galiausiai patirs stresą.

Kai kurie vaikai labiau linkę į nerūpestingumą bei sugeba susidoroti su daugeliu situacijų atitinkamai. Jie gali be vargo išgyventi nusivylimus, nesėkmes bei toliau sėkmingai tvarkytis su gyvenimo iššūkiais. Kitiems sekasi sunkiau, jie gali emociškai užsisklęsti arba pernelyg jautriai reaguoti į įvykius.

Padėkite savo vaikui susidoroti su stresu

Formuokite pasitikėjimą savimi bei savigarbą - rodykite daug meilės bei švelnumo.

Nuolat vaikus informuokite - ypatingai svarbu nuolat vaikams pranešti apie tai, kas vyksta šeimoje ir kas, tikėtina, įvyks. Tai, kas vyksta aplink, vaikus gali gluminti.

Žiūrėkite į priekį - venkite incidentų, kurie galėtų sukelti stresą jūsų vaikui bei padėkite jam kiek įmanoma daugiau pasiruošti įvairiems įvykiams, pavyzdžiui, grįžimui į mokyklą po atostogų, egzaminams ar netgi atostogoms. Gerokai prieš tai pasikalbėkite apie būsimus įvykius bei galimus vaiko rūpesčius. Tai tikrai gali padėti sumažinti nerimą.

Stebėkite savo vaiką, ieškodami ženklų, kurie rodytų, kad jam per sunku - stebėkite staigius vaiko elgesio pokyčius, atsiradusį agresyvumą, nemigą ar mitybos pasikeitimus, tokius kaip persivalgymą ar apetito nebuvimą. Darykite viską, ką galite, kad padėtumėte ankstyvajame vaiko gyvenimo etape, kad reikalai nepablogėtų vėliau.

Kalbėkite ir klausykitės - skatinkite savo vaiką pasakoti apie tai, kaip jis jaučiasi. Klausydamiesi jo, nuolat tikrinkite, ką girdite. Pavyzdžiui, „Taigi sakai, kad tave slegia, kada būna daug namų darbų". Nėra būtina išspręsti kiekvieną problemą, tačiau išsikalbėjimas gali išties padėti.

Būkite realistai - neturėkite didelių lūkesčių, kad vaikas neįsitemptų bandydamas juos įgyvendinti.

Įtraukite savo vaiką - leiskite jam dalyvauti sprendžiant iškilusias problemas. Tai jam leis pajusti, kad jis turi įtakos situacijai ir kad viskas nėra beviltiška.

Naudokite atitraukimo taktiką - smagi diena pramogų parke gali priversti vaiką užmiršti, kad jis liūdi dėl susipykimo su draugu. Arba naujo dramos būrelio lankymas gali sušvelninti liūdesį, nepatekus į plaukikų komandą.

Skatinkite savarankiškumą - savarankiškas tikslo siekimas visuomet suteikia drąsos, tad nereikėtų persistengti saugant mokyklinio amžiaus vaiką.

Tiesiog leiskite savo vaikui daugiau žaisti su kitais vaikais, nes tai gali padėti jam pažvelgti į viską iš šalies.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Ketvirtadienis, 2010-04-22, 10:11 AM | Žinutė # 14
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Patarimai streso mažinimui

Nereikalaukite iš vaiko tik gerų pasiekimų - stengimasis duoti suprasti, kad jis privalo puikiai atlikti kontrolinius darbus ar įstoti į tam tikrą mokyklą, kai kuriems vaikams gali sukelti per daug streso.

Savo elgesiu būkite pavyzdžiu, rodančiu, kaip susidoroti su įtemptomis situacijomis - jei galite parodyti, kad patys nepasimetate, kai ne viskas klostosi gerai, gali būti gera pamoka. Jei jūs susinervinate, kai neužsikuria mašina ar sudega skrebutis, tai rodo, kad jūs patys negalite susidoroti su įtemptomis situacijomis.

Įsitikinkite, kad vaikui užtenka laiko nurimti - leiskite žaisti, skaityti ar šiek tiek pažiūrėti televizorių. Skubėjimas iš mokyklos į muzikos pamokas ar pas korepetitorius nepalieka laiko nusiraminti ir atsipalaiduoti.

Sulėtinkite gyvenimo tempą - galbūt jūs esate pripratę nuolat skubėti, tačiau jūsų vaikui reikia daugiau laiko prisitaikyti prie pokyčių bei atlikti viską įprastu tempu.

Nepamirškite vaiko ir neignoruokite jo krizės ar pokyčių šeimoje metu - vaikams sunku įsivaizduoti, kas nutiks vėliau, todėl jiems reikia kantriai paaiškinti situaciją.

Itin padėtų „emocinės temperatūros" namuose sumažinimas - jei visi nuolat šaukia, skuba bei apskritai kuria įtemptą atmosferą, vaikus tai dažniausiai gąsdina.

Paprasti atpalaidavimo pratimai gali padėti kai kuriems vaikams - gilus kvėpavimas bei gulėjimas tiesiai. Savo vaikui netgi galite padaryti atpalaiduojamąjį masažą.

Įsitikinkite, kad vaikas pakankamai sportuoja - suteikite vaikui galimybių palakstyti gryname ore bei suderinkite jas su tuo, kad jis pakankamai atsipalaiduotų, reguliariai miegotų.

Žinoma, kartais vaikams tenka susidurti su daug rimtesnėmis problemomis, kaip kad rimtos ligos, tėvų skyrybos ar netgi vieno iš tėvų mirtis. Jiems visuomet reikės pagalbos bei paramos iš jiems gyvenime svarbių suaugusiųjų didelių pokyčių laikotarpiu.

Vaikai dažnai kaltina save dėl įvykių, kurių niekaip negali kontroliuoti. Tiesiog paaiškinimas pabrėžiant, kad jie niekaip negalėjo daryti įtakos tam tikrai situacijai, gali suteikti didelį palengvėjimą.

Jei jūsų vaikas atrodo labai prislėgtas ar neramumo simptomai tęsiasi ilgiau nei mėnesį, geriausiai būtų pagalvoti apie profesionalią pagalbą. Pirmiausiai tokiu atveju patartina kreiptis į savo gydytoją.


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Zaliaake25Data: Sekmadienis, 2011-01-02, 10:51 PM | Žinutė # 15
forumo pleputė
Grupė: .
Žinutės: 6478
Apdovanojimai: 26
Reputacija: 16
Statusas: Atsijungęs
Vaiko baimių žemėlapis tėveliams

http://www.sveikaszmogus.lt/index.p....tema=23


Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.

Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.

Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.

Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
 
Forumas » MAMA IR VAIKAS - būsimų ir esamų mamyčių pokalbiai apie vaikučius » PASLAPTYS AUGINANT VAIKUČIUS » Informacija apie vaikų baimes (informacija)
  • Page 1 of 2
  • 1
  • 2
  • »
Search:


Copyright MyCorp © 2019