Draugavau su savo esamu vyru tris menesius ir po tokios trumpos darugystes supratau ,kad laukiuois.Labai bijojau jo reakcijos,kaip jis sureguos ar nepaliks manes,ar nebus jam viskas per greitai. Pergyvenau labai del to,kad mano vyras buvo neseniai po skyrubu su savo pirma zmona,su kuria pragyveno 7 metus,bet jie vaiku neturejo.
Su didziausiu neknatrumu laukiau vakaro,musu susitikimo,galvojau,kaip jam pasakyti kas bus ir tt.,labai drebejo sirdute.Vakarui atejus susitikom ir as jam sakau,as laukiuos,o jis ziuri i mane ir sako, kaaaaaaaaaaaaa?mane tada visai surakino baime ir jo pasakymas ka?po keliu sekundziu pauzes,paeme cigarete prisidege ir sako sveikinu tave,as negalvojua,kad taip greit,bet esu labai laimingas ir .t.t.Jau veliau,kaip pradejom kartu gyvent,jo mama sake,kad tu neisivaizduoji,koks jis laimingas gryzo namo ir pasake savo tevam ,kad bus tetis, sake labai dziaugesi.Ir prasidejo musu vaikelio laukimas.
Buvo 4 saviaciu nestumas,kaip nuejau pas gyd., nors mnao sesuo sake neik,anksti dar palauk ilgiau,bet ne kaip gi neisi aisku ejau.nuejau viena kart, viskas gerai saunu ir pasake ,kad 4 savaites.Antras vizitas buvo po men., nueinu sako jusu nestumas nebesivysto koks buvo pries men,toks ir dabar zodziu neauga,as sakau,ka dabar daryt,o gyd., sako man, ko cia pergyveni,buna moteris septyniu men.,negyvus pagimdo o tau dar tik tiek laiko,darysim isvalyma ateik ryt.
Kaip gryzau namo nezianau,pro asras nemaciau kelio ir vis galvojau,kodel,kodel mum,juk taip laukem taip dziaugemes,ir mano vyras mane taip saugojo,pasakiau jam,aisku labai nuliudo bet,pamates ,kaip reaguoju as ,sako,ka padarysi yra kaip yra,nusiramink.Bet mano sese protingesne buvo,sako nieko tu nedaryk,mazai dar labai laiko palauk koki men., jei jau tikrai nebeauga,pajusi pati.taip ir nusprendziau laukti ,kiekviena diena minute vis galvojau,kad viskas gerai,kad mano maziukas turi but gyvas turi augt,dar po men., nueinu jau pas kita gydytoja,apziurai ejau virpejau is baimes.Paziuri ji mane sako,labai viskas grazu atitinka visa laiko,jum dabar 11 savaiciu.Jus neisivaizduojat,koks tada apeme jausmas kokia buvau laiminga.gryzus namo paskiau savo vyrui,tai buvo musu laime antrakart.Saugojo mus ,kaip galedamas,kaip as sakau,kaip kiausinius.Viskas buvo gerai isnesiojau savo aukseli iki pat galo ir dar pernesiojau.Turejau gimdyt gruodzio 24 diena,ner man jokiu saremiu ir skausmu ziuriu nauji vis dar ner,vel apeme baime,gyd.,sako viskas gerai paguldo i patologini,guliu lauku,ner ,sausio 1 ner ,antra ner,jau puoliau i panika ir pradejau suakt darykit man cezari,tada gyd.,sako jei ryt nebus tai tada sausio 4 skatinsim.Ir sekmingai sulaukiu saudio 4 dienos,rytas,9,00val. suleidzia skatinamuju,taip prasidejo mano saulutes atejimas i si pasali.nebuvo lengva,bet ir nelabai baisu,kartu buvo vyras,po ilgu kanciu ir gyd., abejoniu ar isgimdysiu,vakare 17,45 isgirdau savo berniuko verkima,tai pats didziausias ir nuostabiausias jausmas,verkem kartu su vyru,jis laike musu suneli ir verke,sake aciu tau,buciavo mane.Musu stebklukas gime 2001.01.04.
Va tokia trumpa,mano pirmo vaikelio atejimo istorija.

Kai aš buvau dar tik angelėlis danguje ir stebėjau iš aukštybių žmones, pamačiau vieną labai mielą porelę kuri mylėjo vienas kitą ir troško susilaukti kūdikėlio. Tada aš nusprendžiau - jie bus mano tėveliai. Kaip nutariau taip ir padariau. Mamos pilvelyje buvo jauku ir gera, jaučiausi mylimas ir laukiamas, todėl labai norėjau susipažinti su savo mamyte ir tėveliu. Su tuo švelniu lyg šilkas balsu kuris kiekvieną rytą su manimi pasisveikindavo ir su tuo kuris kiekvieną vakarą paklausdavo: kaip šiandien tu jauties, mažiuk? Tik kai susiruošiau gimti man pasidarė truputį baugu ir kilo milijonai klausimų: ar jiems patiks mano nosytė ar jie neišsigąs mano susiraukšlėjusios odytės? Koks tas naujasis nepažintas pasaulis? O svarbiausia, ar mylės mane tėveliai? Pastarasis klausimas šiandien man atrodo juokingas. Nuo pirmos sekundės pajutau jų meilę ir atsidavimą. Niekada nesijaučiau toks laimingas ir toks mylimas.... Tai gi, grįžtame prie gimimo. Tada su kiekvienu sąrėmiu žinojau jog manęs laukia naujas gyvenimas. Gimiau lengvai ir greitai, o vos išvydęs kažkur jau matytus veidus staiga pravirkau. Dabar net nežinau tai atsitiko iš baimės ar iš laimės, bet kai mane apkabino šiltos mamos rankos, kai tėčio akyse pamačiau kažką panašaus į džiaugsmo ašaras, mane užplūdo neapsakoma palaima. Taip. Aš neapsirikau. Tai mano patys geriausi tėveliai... Juk angelai irgi viliasi ir ieško... Randa, apkabina, myli ir nepaleidžia...

Grėbdami šieną išgirdome ,mašinos pyptelėjimą ,kieman įsūko juodos spalvos volga.Viskas pagal planą,tada pagalvojau aš.Mečiau grėbly bėgdamas šaukiau ,jau,jau grįžo ,ir visi it žado netekę,bėgo ikandin manęs...
Kambaryje buvo pilna saulės zuikučių ,kurie atspindėjo nuo stovinčiojo veidrodžio,o lovoje baltoje ,kiek pamenu močiutės megztoje, anklodėje muistėsi ,kažkas ,naujo ir nepažystamo.Visi saugę taip drąsiai priėjo ,žiūrėjo,pakėlė,bučiavo.Man buvo baugu -stovėjau nuošalėj ,tačiau pajutau,kaip tėtis ,paėmė mane už rankelės,o tada aš pagalvojau,jug aš jau toks didelis,o tu mane drąsini,tada man jau buvo penkeri...
Mama visą laiką tik šypsosi ir kartojo maža,maža mergaitė...
Šmėstelėjo mintis,na ne jau sesė,aš jug laukiau brolio?
Tada paleidau tėčio ranka ir garsiai sušukau,mama čia ne brolis.
Visi garsiai susijuokė,sako ne čia tavo sesuo , aš priėjau ir man tik viena mintis galvoje tada kirbėjo,kaip man įsitikint,kad visi aplinkiniai nemeluoja,priėjau arčiau to mažo ryšulėlio,pasilenkiau ir kad spjoviau jam.O tada tik pasigirdo verksmas,supratau ,sesuo-brolis,jug būtų nenusileidęs ir atsakęs man tuo pačiu.
Namiškiai supyko ant manęs,o aš nutariau pabėgti ,pasiėmiau grėbly ir vėl atgal į laukus.Grėbiau ir galvojau,kaip man reiks kartu su ja gyvent?
Kada grįžau namo visi sėdėjo kiemee,valgė,dainavo,apsidairiau ar nieks manęs nemato ir drąstiškai nuskubėjau prie lovelės,o ten muistėsi bejėgis mažas,mažas kūdikėlis.
Paėmiau jam už rankos,kadangi dar vardo nežinojau glosčiau ją ir kartojau,neleisiu tavęs skriaust niekm ir niekada,visia man nesvarbu tu sesė ar brolis.Ir tada toks švelnus ,švelnus jausmas mane apgaubė,gal pajutau tą kraujo ryšį ,dabar pamąstau.Tačiau tada parveštas mažas ,bejėgis ryšulėlis visą gyvenimą buvo ir yra mano geriausiu draugu...