Eksperimentavimo laikotarpis (1820–1840 m.)
Chalon – sur – Saone mieste J. N. Niepce'as nuo 1813 m. tobulino neseniai išrastą litografijos būdą. Jis tikėjosi sukurti tokį būdą, kad „pieštų“ ne litografinė kreida, o šviesa. Apie 1827 m. jis jau vartojo terminą heliografija (saulės piešinys), taip apibūdindamas raižinių kopijavimą fotografijos priemonėmis. 1829 m. gruodį Niepce'as pradeda bendradarbiauti su L. J. M. Daguerre'u, buvusiu scenografu, kuris 1822 m. išrado dioramą (patobulintą panoraminio vaizdavimo variantą). Daguerre'as atrado, kad nematomus atvaizdus, gautus naudojant sidabro jodidą galima išryškinti veikiant sidabro garais. Fiksuojama panardinus plokšteles į karštą valgomosios druskos vandeninį tirpalą. Pirmoji sėkminga dagerotipija pagaminta 1837 m.
Foksas Talbotas, anglų mokslininkas ir gamtininkas, 1833 m. pradėjo bandymus, siekdamas užfiksuoti atvaizdus ant šviesai jautraus popieriaus. Kaip ryškalą naudojo galio rūgštį. Pagamino negatyvą, kurį, padengęs vašku, padarydavo permatomą, o iš jo gaudavo pozityvinius atspaudus. Talbotas tapo fotografinio spausdinimo pradininku. Būdas, kuriuo gaunami talbotipiniai arba kalotipiniai atvaizdai, tapo viešai žinomas 1839 m. kaip fotogeninis piešimas, o 1841 m. jis užpatentuotas.

Technologija
Fotografuojant šviesa patenka į fotoaparatą pro objektyvo lęšių sistemą. Reguliuojant šių lęšių padėtį keičiasi vaizdas, fokusuojamas fotoaparato langelyje. Populiariausi, kintamo židinio nuotolio objektyvai leidžia ne vien „sufokusuoti“ (padaryti ryškiu) fotografuojamą vaizdą, bet ir jį priartinti (iš tikrųjų tuo metu yra mažinamas nuotraukos apžvalgos kampas, o „priartinamas“ objektas užima vis didesnę dalį nuotraukos ploto). Kol fotoaparato užraktas atidarytas, šviesa patenka ant fotojuostelės ar kitos šviesai jautrios medžiagos ir paveikia šviesai jautrius elementus, taip užfiksuojamas vaizdas. Šis procesas kontroliuojamas dviem pagrindiniais nuotraukos parametrais – išlaikymu bei diafragma.
Išlaikymas paprastai nurodomas sekundėmis arba sekundės dalimis daro didžiausią įtaką į fotoaratą patenkančiam šviesos kiekiui. Galimos išlaikymo reikšmės priklauso nuo paties fotoaparato ir nesikeičia pakeitus objektyvą. Nuo išlaikymo priklauso nuotraukos šviesumas bei judančių objektų ryškumas nuotraukoje. Kuo ilgesnis išlaikymas – tuo šviesesni atrodys fotografuojami objektai (ilgas išlaikymas naudojamas nakties vaizdams ir panašiems), tačiau bus neryškūs arba visiškai susilieję judantys daiktai bei žmonės. Išlaikymas fotografuojant yra derinamas su pasirenkamos fotojuostos jautrumu.
Fotojuostos jautrumas yra svarbiausias fotojuostos parametras. Jį nurodo gamintojas ir priklauso nuo cheminių medžiagų reakcijos į šviesą savybių. Kuo didesnis skaičius, žymintis juostelės jautrumą, tuo mažiau šviesos (trumpesnio išlaikymo, siauresnės diafragmos) jai reikia, norint užfiksuoti tokio pat šviesumo vaizdą.
Diafragma tai pirmiausia objektyvo dalis, sudaranti kintamo diametro skylę šviesai patekti. Ji matuojama vadinamais f-skaičiais, nurodančiais sąlyginį diafragmos diametro bei objektyvo ilgio santykį. Skirtingai nei išlaikymo, galimų difragmos nustatymo variantų skaičius yra ribotas ir priklauso nuo naudojamo objektyvo. Didelis diafragmos f - skaičius reiškia siaurą skylę šviesai patekti fotografuojant – nuo to nuotrauka bus tamsesnė (nekeičiant išlaikymo), tačiau net ir skirtingu atstumu nuo fotoaparato esantys objektai atrodys ganėtinai ryškūs. Tuo tarpu mažas f - skaičius, reiškiantis plačiai pravertą diagramą šviesai praleis į nuotrauką daugiau šviesos, tačiau išryškins tik fokusuojamą bei tokiu pačiu atstumu esančius objektus – visa kita bus pastebimai neryšku.
Vėliau fotojuosta yra paveikiama cheminėmis priemonėmis (ryškinama) ir vaizdas užfiksuojamas sukuriant pozityvą arba negatyvą. Po to šviesa, projektuojama per negatyvą (pozityvą) ant šviesai jautraus popieriaus, sukuria spalvotą ar nespalvotą juodai baltą vaizdą – nuotrauką (fotografiją).

facebook

Skaitmeninė fotografija skiriasi nuo tradicinės (juostinės) tuo, kad šviesa patenka ne į juostą, o į šviesos jutiklių matricą, t. y. šviesos gavėją, tuomet vaizdas apdorojamas ir išsaugomas atminties kortelėje skaitmeniniu formatu, bitais.
Atsiradus skaitmeninei fotografijai prie dviejų pagrindinių fotografijos parametrų – diafragmos bei išlaikymo – prisidėjo ir baltos spalvos balansas, anksčiau priklausęs tik nuo cheminių foto juostos ar plokštelės savybių. Jei nenaudojamas automatinis režimas, fotografas, dirbantis su skaitmenine technika, turi pats pasirinkti ir nurodyti aparatui aplinkos apšvietimo kilmę (dienos šviesa / blykstė / paprasta elektros lemputė ir pan.), arba nurodyti fotografuojamo paviršiaus vietą, kuri nuotraukoje bus balta. Tuomet šviesos jutiklių matrica atitinkamai priderinama visoms kitoms spektro spalvoms, kad spalvų gama nuotraukoje maksimaliai atitiktų įprastą žmogaus akims.

facebook

Istorija

1870 m. tarp menininkų atsirado nauja pramoga – fotografijos ir tapytų paveikslų kombinavimas.
Pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais laisvai kombinuojamų priemonių idėja atgimė, kai dailininkai - kubistai pradėjo iš popieriaus, butelių etikečių, bei kitokių daiktų klijuoti savo abstrakčių kūrinių tekstus.
Vokiečių menininkas John Heartfield, žymiausias to meto fotomontažo meistras, teigė, kad šios technikos šaltinis buvo atvirukai, kuriuos jis ir jo draugas, kitas žymus vokiečių menininkas, George Gosz siuntinėjo draugams Pirmojo Pasaulinio karo metu. Tai buvo diržų sagčių nuotraukos, studentiškų dainelių, bei šunų ėdalo reklaminių tekstų iškarpos, sulipdytos tokių būdų, kad išeitų gan prasmingi tekstai, kurie, jei būtų rašyti žodžiais, neabejotinai būtų cenzorių iškarpyti.
Stiprus kontrastas tarp mastelio ir perspektyvos, negailestingas galvų ir kūno dalių karpymas, gyvybinių organų pakeitimas mechanizmų dalimis, ir kitoks nelogiškų elementų sugretinimas pelnė J. Heartfield’ui žiauraus menininko vardą. Šių barbariškų fotomontažų tikslas buvo šokiruoti.
J. Heartfield’o darbai, iš pradžių Berlyne, paskui ir Prahoje, buvo publikuojami kartą per savaitę 1929 – 1938 metais.
Taip pat kiti žymūs menininkai (Hannah Hoech, Herbert Bayer, Otto Umbehr ir siurrelistinis dailininkas Max Ernst) 1920 m. sukūrė daugybę puikių fotomontažo darbų, kurie buvo kombinuoti iš laikraštinių nuotraukų iškarpų bei kitokių efemerinių vaizdelių. Šie darbai išreiškė įvairias specifines idėjas.
Iki mūsų dienų buvo sukurta begalė fotomontažo darbų, kuriuos kūrė įvairūs skirtingų šalių menininkai.
Fotomontažo galia slypi įtampoje, kurią pasėja labai skirtingų, nepalyginamų dalykų sugretinimas.

facebook

Istorija

Fotoaparatas išsivystė iš „camera obscura“ pirmtako, žinomo jau Antikoje. VI a. pr. m. e. Aristotelis aprašė šį fenomeną stebint Saulės užtemimą. Apie 1500 metus Leonardo da Vinči ją naudojo objektams projektuoti į popierių, drobę, o 1515 m. aprašė „camera obscura“. 1550 m. Jerome Cordan vietoje skylutės panaudojo abipus iškilų lęšį. 1650 m. „camera obscura“ jau turėjo įvairaus židinio lęšių, ją naudojo dailininkai ekspozicijoms piešti. 1840 m. J. Petzvalis (Austrija) išrado foto objektyvą. 1816 m. Naiseforas Njepsas (Nicephore Niepce) bandė užfiksuoti „camera obscura“ sudaromą vaizdą. 1826 m. pirmąją išsilaikiusią „heliografiją“ padarė N. Njepsas. 1880 m. Didžiojoje Britanijoje pagamintas pirmasis 2 objektyvų fotoaparatas, kuriame atvaizdas buvo gaunamas plokštelėje. 1888 m. JAV pradėti gaminti Kodak fotoaparatai, naudojantys ritinines fotografines juostas, 1925 m. – siaurajuostes fot. juostas naudojanti Leica, 1928 m. veidrodinis 2 objektyvų Rolleyflex, 1936 m. – vieno objektyvo Exakta. Momentiniai fotoaparatai Polaroid sukurti 1972 m., diskiniai – 1988 m.

facebook

Šiuolaikinis fotoaparatas susideda iš tokių pagrindinių dalių:
šviesą nepraleidžiančio korpuso;
objektyvo, kuris vaizdą suformuoja plokštumoje;
šviesai jautrios medžiagos fiksavimo įtaiso ekspoziciniame lange;
užrakto, dozuojančio šviesios poveikio į šviesai jautrią medžiagą laiką.
Diafragmos, reguliuojančios praeinančios šviesos kiekį.
Papildomos fotoaparato dalys:
vaizdo ieškiklis, rodantis, kokią vaizdo iškarpą formuoja objektyvas ekspoziciniame lange;
juostiniuose fotoaparatuose – kadrų skaitiklis.

Rūšys

Fotoaparatai skiriasi naudojama fotografiniu nešikliu (juosta, plokštelė ir kt.), optine sistema, vaizdo ryškumo nustatymo būdu, automatizavimo ir kt. požymiais.
Pagal optinės sistemos ypatumus skiriasi pastovaus ir keičiamo židinio nuotolio, panoraminiai (į išlenktą fot. filmą fotografuojamas 100˚ ir platesniame regėjimo kampe esantis vaizdas), stereoskopiniai (turi 2 vienodus objektyvus ir 2 sinchroniškai veikiančias sklendes; fotogr. juostoje gaunami 2 greta vienas kito esantys nevienodais kampais nufotografuoti to paties objekto atvaizdai).
Fotoaparatai skirstomi į klases:
skaitmeniniai – tai fotoaparatai, kuriame atvaizdas gaunamas naudojant elektroninę matricą;
plokšteliniai – naudojantys lakštines plėveles ar stiklo plokšteles (didelio formato negatyvams gauti);
juostiniai - naudojantys suvyniotą šviesai jautrią juostą. Juostiniai būna: siaurajuosčiai 35 mm pločio fot. filmas, plačiajuosčiai 60 mm, miniatiūriniai 16 mm rečiau, 9,5 mm; diskiniai – disko formos fot. medžiaga.
Juostiniai dar skirstomi į kompaktinius, veidrodinius, tolimatinius ir bei specialios paskirties:
Kompaktiniai (muilinės) – nebrangūs paprasti aparatai, skirti neišrankiems fotomėgėjams. Jie labai įvairūs – nuo paprasčiausių, leidžiančių gauti geras nuotraukas tik stiprioje šviesoje ir valdomų ranka, iki motorizuotų su automatiniu fokusavimu bei elektronine blykste.
Veidrodiniai - būna dviejų arba vieno objektyvo. Fotografuojant matiniame stikle matomas vaizdas, formuojamas objektyvo, toks, koks koks jis bus nuotraukoje.
Tolimatiniai (angl. rangefinder) – negausi profesionalams skirtų fotoaparatų grupė, kur objektyvo formuojamas vaizdas tiesiogiai nematomas: matyti tik jo imitacija vaizdo ieškiklyje. Ryškumas nustatomas, suvedant į vieną dvigubus vaizdo kontūrus. Atstumo matikliniai aparati yra daug lengvesni ir veikia tyliau nei veidrodiniai.
Specialios paskirties fotoaparatai – tai reprodukciniai, panoraminiai, aviafotoaparatai ir pan.

Veikimo principas

Kelių lęšių objektyvu, įtaisytu metaliniame arba plastikiniame įtvare, į fot. medžiagą projektuojamas vaizdas. Diafragma keičiant objektyvo angos skersmenį reguliuojamas pro objektyvą praeinantis šviesos srautas. Sklendė atveria objektyvo angą eksponavimui ir reguliuoja fot. medžiagos eksponavimo trukmę (išlaikymą). Vaizdo ieškikliu, kurio optinė sistema dažniausiai gali atlikti ir tolimačio funkciją, nustatomi fotografuojamo vaizdo rėmai (kadras) ir ryškumas. Eksponavimo trukmė nustatoma rankiniu būdu arba automatiškai naudojant eksponometrą arba lenteles (ji priklauso nuo fot. medžiagos jautrio ir apšvietos). Fot medžiagoje gaunamas neregimas fotografuojamo objekto atvaizdas .
Vaizdo ryškumas įvairiuose fotoaparatuose nustatomas nevienodai. Pastovaus židinio nuotolio fotoaparatuose jis priklauso nuo ryškumo zonos dydžio. Neveidrodiniai fotoaparatai turi tolimatinį vaizdo ieškiklį, veidrodinių fotoaparatų (jie būna 1 arba 2 objektyvų) vaizdo ryškumas nustatomas fokusavimu matiniame stikle, į kurį vaizdas nukreipiamas per objektyvą veidrodėliu, fotografuojant perstatomu į eksponavimu netrukdančią padėtį. Automatizuotuosiuose fotoaparatuose daugelis funkcijų (fokusavimas, eksponavimo trukmės nustatymas, blykstės įjungimas, filmo persukimas ir kt.) atliekama automatiškai. Mėgėjiškieji fotoaparatai neturi fokusavimo ir eksponavimo trukmės nustatymo įtaisų. Momentiniais fotoaparatais Polaroid nuotraukos padaromos per kelias minutes pačiame fotoaparate; jame naudojamas difuzinio ryškumo fot. komplektas – filmas su dviem emulsijos sluoksniais (negatyviniu ir pozityviniu) ir su ryškinimo bei fiksavimo kapsulėmis.

facebook

Veikimo principas

Diafragma yra kintamo dydžio anga, kurios skersmuo nustatomas ranka arba kai kada automatiškai. Šis skersmuo matuojamas ne absoliučiais dydžiais, o jo santykiu su objektyvo židinio nuotoliu. Pavyzdžiui, diagragmos dydį nustačius į f/2, skersmuo yra dvigubai mažesnis už židinio nuotolį. Paprastai diafragmos skalę sudaro tokie dalikliai: 1; 1,4; 2; 2,8; 4; 4,5; 5,6; 8; 11; 16; 22; 32. Kiekvienas šios eilutės skaičių už gretimuosius didesnis arba mažesnis apytiksliai kartų, taigi angos plotas ir praleidžiamos šviesos srautas skiriasi dvigubai. Kuo didesnis skaičius, tuo diafragmos anga mažesnė, vadinasi, ir šviesos srautas, patenkantis į objektyvą ir veikiantis šviesai jautrų paviršių, bus mažesnis. Gautas šviesos intensyvumo dydis sulyginamas su fotoaparato šviesai jautraus paviršiaus jautriu ir, remiantis šia informacija, nustatoma diafragmos angos dydis ir užrakto greitis.
Pro diafragmos angą į fotoaparatą patenka šviesa. Užraktu anga atidaroma, kad į ją patektų šviesa, o paskui vėl uždaroma. Kuo ilgiau užraktas atidarytas, tuo daugiau šviesos patenka ant šviesai jautrios srities. Tai vyksta darant kiekvieną nuotrauką – su skaitmeniniu, analoginiu fotoaparatu arba vaizdo kamera. Diafragmos angos dydžiu ir užrakto greičiu reguliuojamas šviesos kiekis, patenkantis ant šviesai jautrios srities. Diafragmos angos dydis dar vadinamas apertūra arba, kad būtų trumpiau, tiesiog diafragma.

Nuotrauka, daryta mažai atverta diafragma ir ilgu išlaikymu
Nuotrauka, daryta plačiai atverta diafragma ir trumpu išlaikymu

facebook

Nustačius diafragmą, labai svarbu parinkti teisingą ekspoziciją, dar vadinama išlaikymu. Išlaikymas – tai laiko tarpas, per kurį šviesos srautas, sklisdamas per objektyvo angą, paveikia fotomedžiagą. Vienuose fotoaparatuose išlaikymu skalė būna platesnė, kituose – siauresnė, bet visur ji žymima sekundės dalimis: 1000; 500; 250; 125; 60; 30; 15; 8; 4; 2; 1 ir pan. Šalia skaičiaus esantis žaibo ženklas – rodo ekspoziciją (išlaikymą), kuri naudojama fotografuojant su blykste (dažniausiai būna: 30-; 60-; 125-). Raide B reiškia rankinį išlaikymą, kurio trukmę, nuspaudus aparato mygtuką (fotografuojant), galima reguliuoti patiems. Šis išlaikymas dažniausiai naudojamas esant silpnam apšvietimui arba darant naktines fotografijas.
Užrakto suveikimo laiko skalė sugraduota geometrine progresija: kas žingsnis išlaikymas perpus sumažėja arba padvigubėja. Didinant diafragmos angą atitinkamai mažinamas išlaikymas: mažiau intensyvus šviesos srautas – ilgiau eksponuojama; intensyvesnis šviesos srautas – trumpiau eksponuojama. Diafragmą būtina sieti su ekspozicijos trukme. Sumažinus diafragmą, prailginti ekspozicijos laiką ir atvirkščiai.
Automatiniai fotoaparatai patys nustato išlaikymą. Bet jeigu fotoaparatas pusiau automatinis arba jį galima nustatyti rankiniu būdu, išlaikymą galite reguliuoti patys. Skaitmeninio fotoaparato išlaikymas dažniausiai pasirenkamas iš meniu, kuris rodomas nedideliame ekrane. Juose retai įtaisomi ratukai arba diafragmos keitimo žiedai. Jų vietoje paprastai būna mygtukas, kuriuo ir keičiamas išlaikymas ir diafragma

Reikšmė

Vien išlaikymui reguliuoti pakaktų keisti ekspozicijos trukmę, tačiau diafragmos pagalba taip pat keičiamas ryškumo gylis. Labiau atvėrus diafragmą, nuotraukoje gerai bus matomi tik tie objektai, kurie buvo nutolę fotoaparate nustatytu fotografavimo atstumu. Artimesni ir tolimesni objektai būna „paplaukę“. Pradedančiam tai gali atrodyti nereikalinga, tačiau šiuo būdu atsikratoma trukdančio, daug smulkių detalių turinčio fono, kuris antraip gali visiškai nustelbti objektą. Diafragma taip pat padeda sukurti erdvės įspūdį.
Pridarius diafragmą, geriau bus matyti ir kitokiu nei fotoaparate nustatytas atstumas buvę objektai, bet tada reikia daugiau šviesos ar jautresnės juostos. Taip aparatas neretai nureguliuojamas jei fotografas nori būti visada pasiruošęs fotografuoti ir abejoja, ar atėjus laikui bus kada nustatinėti fotoaparatą.
Plačiai atvėrus diafragmą galima fotografuoti ir esant mažiau šviesos (fotografuojant judančius objektus ar tiesiog neturint stovo išlaikymo pernelyg ilginti nėra kaip). Todėl aparatas ar objektyvas, kuriame galima nustatyti mažesnę (labiau atvertą) diafragmos reikšmę šiuo požiūriu yra geresnis. Tai ypač svarbu skaitmeniniams aparatams, kuriuose maksimali galima išlaikymo trukmė yra ribota (toliau ją ilginant, gaunamas vaizdas jau nebešviesėja). Plačiai atverti diafragmos neretai negali mažų gabaritų skaitmeninės kameros, nes reikalingas jos plotas mažų matmenų objektyve sunkiai realizuojamas.

facebook

Tam pačiam vaizdo masteliui gauti skirtingo židinio nuotolio objektyvus nuo fotoaparato reikia atitraukti nevienodai. Kuo didesnis židinio nuotolis, tuo daugiau ir atitraukiame. Norint gauti 1:1 mastelio vaizdą, fotografuojamas objektas nuo objektyvo turi būti nutolęs dvigubo židinio nuotolio atstumu, o objektyvas – tokiu pačiu atstumu nuo fotoaparato. Objektyvą galima atitraukti tik veidrodiniuose fotoaparatuose su keičiamais objektyvais. Kompaktiniuose fotoaparatuose tai pasiekiama įjungus „macro“ režimą valdantį objektyvą. Tai padarius objektyvo viduje persistumdo lęšių grupės ir kompaktinis fotoaparatas gali fotografuoti mažesniu atstumu nei įprastai. Panašiai sukonstruoti ir veidrodinių fotoaparatų objektyvai su „macro“ diapazonu. Naudotis kompaktiniais fotoaparatais ir minėtais objektyvais ganėtinai patogu, tačiau galimas vaizdo mastelis tesiekia maždaug 1:4. Norėdami jį dar labiau padidinti, galime pasinaudoti tarpiniais žiedais, dumplėmis arba „macro“ lęšiais.

Paprastai pardavinėjami jų rinkiniai, sukomplektuoti iš 3–4 skirtingo ilgio elementų. Taupant pinigus galima įsigyti ir vieną bet kurio ilgio žiedą, tačiau prieš tai reikėtų bent apytiksliai žinoti, kiek kartų išdidinto vaizdo

facebook

Šiuo atveju patogiau naudotis tarpinėmis dumplėmis. Jomis galima tolygiai keisti fotografuojamo vaizdo mastelį pakankamai plačiame diapazone, nes dumplės gali pailgėti net iki 25–30 cm – tokį ilgį atstotų geri keturi žiedų komplektai! „Macro“ lęšiai dažniausiai naudojami su kompaktiniais fotoaparatais. Prie kompaktinių fotoaparatų naudojama tais atvejais, kai netenkina standartinės „macro“ funkcijos parametrai arba kai jos visai nėra.

„Macro“ nuotraukas dažniau fotografuojant veidrodiniais fotoaparatais vertėtų įsigyti specializuotą „macro“ objektyvą. Šio tipo objektyvai puikiai veikia ir įprastomis sąlygomis, ir su visais „macro“ priedais. Tokiuose objektyvuose ištaisytos optinės aberacijos (vaizdo iškraipymai), galinčios atsirasti daug kartų didinant vaizdą, taip pat yra galimybė be papildomų priedų išgauti 1:2 ar net 1:1 mastelį. Be to, juose būna labai įgilintas priekinis lęšis, tad susidaro natūrali nenuima blenda, sauganti nuo nereikalingų šviesos spindulių.

facebook

Su populiarių gamintojų juostiniais ir skaitmeniniais veidrodiniais fotoaparatais suderinama žiedinė blykstė makrofotografavimui.

Antrasis būdas – naudojantis vidutiniais jautrumais ilginti išlaikymą. Tiesa, šiuo atveju būtina apsidrausti nuo galimų fotoaparato vibracijų. Labiausiai praverstų sunkus fotografinis trikojis. Lengvi trikojai nelabai tinka, nes jie nėra pakankamai stabilūs. Jeigu fotografuojama prie pat žemės, vietoj trikojo patogiau naudoti nekieto, biraus turinio (pavyzdžiui, kruopų) pripiltą maišelį. Ant tokio maišelio fotoaparatas patogiai įsitaiso ir fotografuojant išlieka pakankamai stabilus. Trečiasis būdas – naudotis papildomos šviesos šaltiniais. Tai specialiai „macro“ fotografijai skirtos žiedinės arba kelias sukiojamas galvutes turinčios blykstės.

Jomis labai patogu naudotis, bet jei „macro“ fotografavimu užsiimate tik retkarčiais, tokia investicija vargu ar pasiteisintų. Gamtoje fotografuojamą objektą papildomai (nors ir nežymiai) galima apšviesti naudojantis mažais veidrodėliais, jų atspindį nukreipus reikiama kryptimi.

Pasirinkus bet kurį iš trijų būdų, galima gauti pakankamai kokybiškas nuotraukas. O fotografuoti „nuo rankos“ verta tik vidutiniu masteliu (maždaug iki 1:2, 1:1) ir su sąlyga, kad ranka turės atramą. Didinant mastelį be trikojo išsiversti beveik neįmanoma. Lieka tik sukaupti reikiamą amuniciją ir leistis į „macro“ pasaulio platybes.

Fotografuojant vabalus, drugelius ir kitus baikštesnius gyvius reikėtų naudoti ilgesnio židinio nuotolio objektyvus ir kuo daugiau tarpinių žiedų (ar dumples) – tokiu atveju norėdami gauti to paties mastelio vaizdą fotoaparatą galėsime laikyti atokiau nuo fotografuojamo objekto.

facebook

Net ir labai įgudusiems fotografams labai svarbu išmokti kaip naudoti skaitmeninį fotoaparatą siekiant geriausių OCR rezultatų. Nuotraukos, darytos skaitmeniniu fotoaparatu labai skiriasi nuo skenuotų nuotraukų, tačiau ABBYY FineReader savo naujos nuotraukų atpažinimo technologijos dėka padaro jas tinkamas OCR bei konvertavimui į teksto formatus.

Taigi, jeigu FineReader jau yra įdiegta Jūsų kompiuteryje ir Jūs žinote kelias paprastas gudrybes, kaip fotografuoti dokumentus ir knygas, be jokios abejonės liksite patenkinti rezultatais. Štai tos kelios gudrybės:

Jūsų skaitmeninis fotoaparatas

Naudokite 5 megapikselių arba didesnės rezoliucijos skaitmeninį fotoaparatą, kuris turi šias savybes:

Blykstės atjungimo režimą;

Optinio vaizdo mastelio keitimo režimą;
Vaizdo stabilizavimo funkciją;
Automatinį arba rankinį fokusavimą;
Rankinį apertūros reguliavimo režimą.

Bendri patarimai

Pamėginkite nufotografuoti tą patį dokumentą 2-3 kartus iš eilės, įsitikinkite, kad Jūsų rankos stabilioje pozicijoje, nuotrauka nesigavo išsiliejusi ar nebuvo nukirptas dokumento kampas.

stambaus plano (angl. close-up mode) ir makrorežimą (angl. macro mode). Daugumoje skaitmeninių fotoaparatų jie yra pažymėti gėlytės simboliu.

Fotoaparato padėties nustatymas ir fokusavimas

Fotoaparato objektyvą nustatykite paraleliai dokumentui.

Pro objektyvą turi matytis visas dokumentas.

Susitelkite ties dokumento centru.

Optinio priartinimo režimo pagalba priartinkite dokumentą.

Apšvietimas ir blykstė

Pasirūpinkite tinkamu apšvietimu. Geriausiai tinka natūrali šviesa.

Atjunkite blykstę (daugumoje fotoaparatų blykstė yra įjungiama automatiškai).

Jeigu Jums reikia nufotografuoti dokumentą esant prastam apšvietimui ir reikalinga blykstė, pasistenkite naudoti blykstę 20 colių atstumu ir paieškokite papildomų šviesos šaltinių.

Nenaudokite blykstės fotografuojant blizgiojo popieriaus dokumentus.

Papildomi patarimai pažengusiems vartotojams

Galiausiai, kai kuo puikiausiai pažįstate kiekvieną savo skaitmeninio fotoaparato funkciją ir norite patobulinti savo sugebėjimus fotografuojant dokumentus ar knygas arba norite pasiekti gerų rezultatų tam tikromis sąlygomis, tuomet Jums pravers dar keletas papildomų patarimų:
Naudokite balto balanso režimą (angl. white balance feature). Jeigu Jūsų fotoaparate nėra automatinio balto balanso režimo, panaudokite baltą popieriaus lapą. Arba, pasirinkite tokį balanso režimą kuris tinka Jūsų apšvietimo sąlygoms.

Nustatykite vaizdo stabilizavimo (angl. anti-shake) režimą arba naudokite fotoaparato stovą.

Esant prastam apšvietimui:

Autofokusavimas gali veikti neteisingai, todėl geriau naudokite rankinį fokusavimą;
Naudokite maksimalią Jūsų fotoaparato apertūrą (2.3 arba 4.5) (Saulėtą dieną naudokitę mažesnę apertūrą: taip nuotraukos bus ryškesnės);
Jei Jūsų fotoaparatas turi kelias ISO greičio pasirinkimo galimybes, pasirinkite didžiausią.

facebook

Resolution
Ryškumas
Skiriamoji geba
Pikselis

Fotovaizdų ryškumas (skiriamoji geba), dažnai įvardijamas anglišku terminu "rezolution", o pastaroji matuojama pikseliais į colį (angliškai "pixels per inch"), sutrumpintai ppi. Iš pikselių skaitmeninėje fotografijoje susineda vaizdai. Tai yra keturkampis vienspalvis lopinėlis, kurį akivaizdžiai galima pamatyti kompiuterio ekrane vaizdą pakankamai išdidinus. Žmogaus akis mažesnių kaip 0,05mm vaizdo elementų neįžiūri, o jų visuma susilieja į vientisą fotografinės kokybės vaizdą, todėl didesnė kaip 400ppi skiriamoji geba žmogaus akims nereikalinga.

dpi
Trumpinys dpi (dots per inch) anglų kalboje reiškia taškai į colį. Tai yra spausdintuvų charakteristika - spausdintuvo gebėjimas atvaizduoti tam tikrą kiekį taškų į colį (2,5cm).
ppi
Įvairių spausdinimo įrenginių gebėjimas atvaizduoti smulkias detales skiriasi, todėl jiems reikalingi skirtingos skiriamosios gebos vaizdai. Daugeliui rašalinių spausdintuvų pakanka 200-250ppi skiriamosios gebos (smulkesnių detalių jie paprasčiausiai neatvaizduos), kokybiškai ofsetinei spaudai pageidautina nemažiau kaip 300ppi, o skaitmeninei fotospaudai 300-400ppi.

Skenavimo skiriamoji geba (rezoliucija)
300ppi skiriamosios gebos pilnai pakanka, kai skenuotus vaizdus spausdiname nedidindami. Ir bus per mažai juos didinant. Juk spaudos rezoliucija sutampa su skenavimo rezoliucija tik spausdinant masteliu 1:1. Jei skenuotą vaizdelį padidiname du kartus, tai du kartus padidėja ir pikselis- jis tampa matomas plika akimi, vaizdas praranda vientisumą, plastiškumą, įstrižos linijos tampa laiptuotos. Todėl norint vaizdą didinti du kartus, skenavimui patariame pasirinkti 600ppi skiriamąją gebą, didinimui keturis kartus- 1200ppi ir t.t. Be galo didinti skenavimo skiriamąją gebą menkos kokybės originalams prasmės nėra, nes jei realiai originale nėra smulkių detalių, tai nepagelbės nei ypatingai aukštos skenavimo rezoliucijos, nei nuotraukos didinimas.

Megapikseliai
Fotoaparato megapikseliai, tai milijonai pikselių, kuriuos fotoaparatas sukuria iš matricos užfiksuoto vaizdo. Kuo daugiau tų megapikselių, tuo didesnę nuotrauką bus galima atspausdinti. Nuotraukos dydį galima paskaičiuoti. Tam reikia susieti fotokameros megapikselius su fotovaizdo skiriamąja geba.
2Mp kamera sukuria 1200x1600pix vaizdą. Šiuos matmenis padalinę iš 300ppi, spaudai pageidaujamos rezoliucijos, ir gautus colius pavertę į centimetrus, gausime 10x13cm vaizdelį. Iki šio dydžio nuotraukos bus ryškios, o didinsite jas priklausomai nuo to, kaip reikliai Jūs žiūrite į nuotraukos kokybę. Kad jūsų nevargti skaičiavimais, galime trumpai pasakyti, kad 15x21cm nuotraukai pageidautini 3Mp, 21x30cm nuotraukai jau reiktų 6-8Mp.

facebook