Kol dar nebuvau mama,
Net nesusimastydavau, ar kambarines geles nenuodingos.
Ir niekada negalvodavau apie skiepus.

Kol dar nebuvau mama,
Niekas nebuvo manes
Apkakojes,
Apvemes,
Apkramtes,
Apsisiojes,
Apznaibes savo mazais pirsciukais.
Kol dar nebuvau mama,
Pilnai atsakiau uz savo prota,
Savo mintis,
Ir savo kuna.
Miegodavau visa nakti.

Kol dar nebuvau mama,
Nebuvau laikiusi klykiancio vaiko vien tam,
Kad gydytojai galetu apziureti
Ar paskiepyti.
Niekada neverkiau matydama asaras.
Niekada nesikraustydavau is proto is laimes
Vien del paprasciausios sypsenos.
Niekada nesededavau nakti
Ziuredama i mieganti vaika.
Kol dar nebuvau mama,
Niekad nelaikydavau rankose miegancio vaiko,
Nes gaila padeti.
Niekada mano sirdis nesubyredavo i tukstancius daleliu,
Kad kazkam negalejau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kazkas toks mazas
Gali pakeisti mano gyvenima taip stipriai.

As nezinojau, kad galejau kazka taip stipriai myleti.
Ir nezinojau, kad man patiks buti mama.
Kol dar nebuvau mama,
Nezinojau ka reiskia jausti,
Tarsi sirdis butu islipusi is kuno.
Ir nezinojau, koks ypatingas jausmas yra
Pamaitinti alkana kudiki.
Nezinojau, kad vaika ir mama sieja tiek daug.
Ir nezinojau, kad kazkas toks mazas
Galetu paversti mane tokia svarbia.
Kol dar nebuvau mama,
As niekada neatsikeldavau kas 10 minuciu
Tiesiog isitikinti, kad viskas...tvarkoje.
Ir niekada nejutau tos silumos,
Dziaugsmo,
Meiles,
Stebuklo,
Pasitenkinimo buti mama.
As nezinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama...

Keliu plastikinę taurę už Tave ir už visas mamas, kurios sėdėjo per naktį su sergančiu vaiku ant rankų, o valydamos skranduko nepriimtus sumuštinius, gimtadienio tortą ir sultis sakė: "Viskas gerai, branguti, mamytė šalia".

Už mamas, kurios ištisą naktį vaikščiojo po namus su verkiančiu kūdikiu. Už visas mamas, kurios bėgo į parduotuvę su atpiltu pienuku plaukuose, pieno žymėmis ant palaidinės ir sauskelnėmis rankinėje. Už visas mamas, kurios kepė daugybę sausainių mokyklos žiburėliui ir siuvo naujametinius kostiumus. Ir už visas mamas, kurios to nedarė, nes dirbo, kad galėtų išmaitinti šeimą.

Už mamas, pagimdžiusias kūdikius, kurių niekada nepamatys. Ir už mamas, kurios priglaudė tuos kūdikius ir dovanojo jiems savo meilę. Už visas mamas, kurios žiūrėjo vaikų vaidinimus, koncertus ir varžybas, kad paklaustos vaikų: "Ar matei mane?", galėtų iš visos širdies pasakyti: "Be abejo, nė už ką nebūčiau praleidusi". Už visas mamas, kurios vaikui prekybos centre nukritus ant žemės ir verkiant dėl porcijos ledų, šaukė ant jo, o vėliau nekentė savęs, kad nesusivaldė. Už visas mamas, kurios savo atžaloms pasakojo, iš kur atsiranda vaikai. Ir už visas mamas, kurios norėjo, bet taip ir neišdrįso.

Už visas mamas, kurios ne vieną kartą tą patį vakarą skaitė pasakėlę prieš miegą. Ir skaitė dar kartą - "Dar tik vieną pasakėlę". Už visas mamas, kurios iki mokyklos mokė vaikus užsirišti batų raištelius. Ir už visas mamas, kurios vietoje to pasirinko kibukų užsegimus. Už visas mamas, kurios mokė sūnus gaminti valgį ir siūti, o dukteris būti drąsiomis ir stipriomis. Už visas mamas, kurios automatiškai pasuka galvą, kai minioje mažylį išgirsta šaukiant "Mama", net jei žino, kad jų vaikas yra namie arba suaugęs.

Kantrumas?

Paguoda?

Platūs klubai?

Sugebėjimas maitinti kūdikį, gaminti pietus ir siūti sagą į marškinius tuo pačiu metu? O gal tai jausmai? Gal tai skausmas, kurį jauti, kai matai savo vaiką išnyksatntį minioje kitų vaikų, kai jis pirmą kartą eina į mokyklą? Troškimas nuvažiuoti ir apkabinti savo vaiką, kur jis bebūtų, išgirdus žinias apie gaisrą, avariją ar kitą nelaimę?

Už jaunas mamas, įsisukusias į sauskelnių keitimo rutiną ir bandančias rasti laisvą minutę pamiegoti. Ir už didelių vaikų mamas, kurios mokėsi ir vis dar mokosi paleisti.