Medetkų preparatai pasižymi spazmolitinėmis, tulžį varančiomis, antiseptinėmis ir uždegimą slopinančiomis savybėmis.

Kaip vaistinė žaliava yra naudojami medetkų žiedai.

Vartojama kaip tulžį varanti, virškinamąjį traktą reguliuojanti, antialerginė priemonė, inhaliacijoms sergant kvėpavimo takų ligomis, taip pat didina krešumą, esant kraujavimams. Išoriškai vartojama esant odos, gleivinių ligoms, taip pat sumušimams, egzemoms, nudegimams, supūliavusioms žaizdoms gydyti, padeda norint sustiprinti plaukus, skatina ir jų augimą.

Kaip vaistinė žaliava yra naudojami melisų lapai.

Melisa vartojama, kaip raminanti, nuskausminanti, prieštraukulinė priemonė, taip pat tinka kamuojant nemigai, esant padidintam dirglumui arba norint pašalinti stiprų galvos skausmą.Ttaip pat gerinamas širdies darbas ir gydomi širdies veiklos sutrikimai. Melisos užpilais ir nuovirais skalaujama burnos ertmė esant dantenų uždegimui ar skaudant dantis, taip pat skatina prakaitavimą. Melisos kompresai dedami esant neuralginiams ir reumatiniams skausmams, gydomos sunkiai gyjančios žaizdos.

Vaistinių ramunėlių preparatai veikia apetitą didinančiai, virškinimą gerinančiai (tulžies išsiskyrimą skatinančiai), spazmolitiškai, prakaitavimą skatinančiai, raminančiai, sutraukiančiai, antiseptiškai ir priešuždegimiškai.

Kaip vaistinė žaliava yra naudojami ramunėlių žiedai.

Vaistais, paruoštais iš vaistinių ramunėlių, šalinami skrandžio ir žarnyno spazmai, gydomas viduriavimas, vidurių pūtimas, aktyvinama virškinamojo trakto liaukų veikla, skatinamas prakaitavimas. Dėl antiseptinio poveikio skalaujama burna esant gleivinių ar dantenų uždegimui, gydomi odos bėrimai, saulės nudeginta ar nušalusi oda. Liaudies medicina vaistinės ramunėlės arbatas pataria vartoti esant peršalimui ir kaip raminančią priemonę prieš miegą.

Bruknė
Erikinių (Ericaceae) šeimos daugiametis, 5-30 cm aukščio, visada žaliuojantis krūmokšnis. Šakelės apvalios, apaugusios pilkšvais plaukeliais. Lapai atvirkščiai kiaušiniški arba elipsiški, lygiakraščiai arba nežymiai karbuoti, buki, stori, odiški, tamsiai žalia viršutine ir šviesiai žalia, gausiai taškuota apatine puse, užsirietusiais žemyn kraštais. Žiedai po 2-8 susitelkę viršūninėse kekėse, nusvirę. Vainikėlis varpiškas, baltas arba baltai rausvas. Vaisius – raudona, apvali, iki 8 mm skersmens, su nudžiūvusia taurele viršūnėje, sultinga uoga. Žydi gegužę-birželį ir neretai antrą kartą nuo liepos iki rudens šalnų. Uogos prinoksta rugpjūtį.Veikliosios medžiagos. Bruknių uogose yra 5,1-8,4% cukraus, 2,3-2,9% organinių rūgščių: citrinos, obuolių, benzoinės, oksalo, acto, glioksilo, pirovyno, oksipirovyno ir kt.; vitaminų: C – 11-21 mg%, B1 – 0,02 mg%, B2 – 0,02 mg%; karotino, glikozidų: vakcinino (iki 0,1%), arbutino, ideinchlorido, likopino, zeaksantino; 0,49% rauginių medžiagų. Sėklose yra iki 30% riebalų, lapuose – 5-9% glikozido arbutino, hiperozido, 0,5-0,6% flavanolio, hidrochinono, ericinolio ir erikolino, organinių rūgščių: galinės, elaginės, chino, vyno ir ursolo; tanino, 0,6% lavanolio, lanino, mineralinių medžiagų: mangano, arseno, švino, vario; 14-15% rauginių medžiagų.

[Bruknė] Paruošimas. Vaistams vartojami bruknių lapai (Vaccinium-vitis idaeae folia) ir uogos (Vaccinium-vitis idaeae fructus). Lapai skinami anksti pavasarį (pernykščiai; vasarą skinti pajuoduoja), arba rudenį, o uogos renkamos prisirpusios. Lapai džiovinami gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje, o uogos – krosnyje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Iš 1 kg šviežių lapų gaunama 200-20 g sausų. Lapus galima saugoti 3 metus, uogas – 1 metus.

Naudojimas. Bruknių lapų arbata vartojama šlapimo išsiskyrimui skatinti, nuo inkstų ir tulžies pūslės akmenligės, anacidinio gastrito, reumato, podagros, pakilusio kraujospūdžio, taip pat nevalingo naktinio šlapinimosi atvejais, viduriuojant. Uogos vartojamos nuo avitaminozės, taip pat nuo gerklės uždegimo, kosint ir peršalus. Jos stiprina organizmą. Iš uogų daromos uogienės, kompotai, trauktinės ir kt.

Veikliosios medžiagos. Dilgėlės lapuose yra 19,7% proteinų, 3,6% riebalų, 15-18% pelenų, 22,3% celiuliozės (žydėjimo metu iki 30%), 7,4% beazotinių medžiagų, nedidelis kiekis cukraus, skruzdžių rūgšties, tanidų, glikozido urticino, 15-19% įvairių mineralinių medžiagų: daug kalcio (2,4-7,9%), kalio, natrio, magnio, geležies, silicio, sieros, chloro; vitaminų: C – 0,6%, K, B2, В3; protoporfirino, koproporfirino, citosterino, histamino, fermentų (oksidazės, peroksidazės, chlorofilazės), karotino (47,8-116 mg%, o jaunuose augaluose iki 700 mg%), ksantofilo, ksantofilepoksido, violaksantino, 2-5% chlorofilo (jaunuose net iki 7%). Dilginamuose plaukeliuose yra lakaus beazotinio toksino, be to, yra skruzdžių, riebiųjų rūgščių ir šiek tiek alkaloidų.

Paruošimas. Dilgelių žolė (Urticae herba) užsidėjus pirštines pjaunama birželį-rugpjūtį.

Šaknys (Urticae radix) kasamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį, o sėklos (Urticae semen) renkamos liepą-rugpjūtį. Visa žaliava iškart džiovinama paskleidus plonu sluoksniu, vartant, gerai vėdinamoje vietoje, pavėsyje ar džiovykloje iki 50 °C temperatūroje. Iš 1 kg šviežios žaliavos gaunama 220-230 g sausos. Žaliava laikoma maišuose gerai vedinamoje vietoje. Tinka vartoti iki 2 metų.

[Didžioji dilgelė] Naudojimas. Didžiosios dilgėlės preparatais gydoma mažakraujystė (padidina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje), odos ligos, nudegimai ir sunkiai gyjančios žaizdos, sąnarių ir nervų uždegimai, gimdos susirgimai, ypač sutrikus menstruacijoms klimakteriniame laikotarpyje, reumatas, viduriavimas, be to, jie skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą.

Lapų milteliai naudojami kraujavimui sulaikyti, sultys – nuo džiovos, lapų arbata – geltligei ir hemorojui gydyti, taip pat kraujavimui iš vidaus organų stabdyti, karščiui mažinti, šaknys, virtos su cukrumi – įsisenėjusiam kosuliui gydyti, o virti dilgėlės lapai su vynu arba medumi – nuo astmos. Plakantis šviežiomis dilgėlėmis gydomas reumatas. Šaknų, lapų nuoviras, ištraukos, šviežios sultys vartojamos galvai plauti, plaukų šaknims stiprinti.

Veikliosios medžiagos. Česnako svogūnuose yra iki 0,3% glikozido alijino, kuris, veikiant fermentui alijinazei, skyla į aliciną, pirovynuogių rūgštį ir amoniaką. Be to, svogūnuose yra 0,4-2% eterinio aliejaus, susidedančio iš 25 polisulfidinių junginių. Česnako eterinis aliejus labai stipriai kvepia, yra antiseptinis ir bakteriostatinis. Svogūnėliuose dar yra 0,06% riebalų, cukraus, fitosterinų, azotinių medžiagų, 10 mg% vitamino C, karotino, B grupės vitaminų (B1, nikotino rūgšties amido), inulino, jodo ir kitų medžiagų. Česnako fitoncidai yra vieni iš stipriausių.

Paruošimas. Vartojami valgomųjų česnakų žolė (Alii ursini herba), kuri vatrojama šviežia, ir svogūnai (Alii sativi bulbus), raunami nuvytus lapams (rugpjūtį). Džiovinami pastogėje 1–2 savaites. Nupjaustomos šaknys laikomos 3 °C temperatūroje.

Naudojimas. Česnako preparatai veikia antiseptiškai, didina organizmo atsparumą peršalimui, mažina arterinį kraujospūdį, padidina virškinimo trakto sekreciją ir motorinę funkciją, pagerina apetitą, didina širdies susitraukimų amplitudę, lėtina širdies ritmą, išplečia periferines ir vainikines arterijas. Vartojami nuo aterosklerozės, hipertoninės ligos, kolito, plaučių tuberkuliozės, be to, jais gydomos pūlingos žaizdos, sloga. Česnakas vartojamas ir kaip prieskonis.

Nuo seno žinoma, kad beržų pumpurai pasižymi gydomosiomis savybėmis. Jais gydomos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ligos, malšinami plaučių ir kepenų uždegiminiai procesai. Beržų pumpurai pagerina apetitą.
Sergant lėtine pneumonija, plaučių tuberkulioze, bronchine astma, rekomenduojama vartoti beržų pumpurų arba lapų spiritinį antpilą ir beržų sulą. Antpilas vartojamas po 20-25 lašus 3 kartus per dieną, kaip uždegimą malšinantis ir organizmą stiprinantis vaistas.
Sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, 50 g beržų pumpurų užpilama 500 ml etanolio, 10 dienų palaukiama, perkošiama ir vartojama po 0,5-1 arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną, praskiedus tokiu pat kiekiu vandens.

Beržų pumpurų antpilais ir nuovirais gydomos kirmėlinės ligos (spalinės, askaridės). Jais vilgomos, greičiau gyja senos ir labai gilios žaizdos, pragulos, malšinami dantų skausmai. Juos rekomenduojama gerti esant labai skausmingoms menstruacijoms. Pogimdyminiu laikotarpiu beržų preparatai labai palankiai veikia moters organizmą. Juos galima pradėti vartoti praėjus 12 dienų po gimdymo.

Ekstrahentai

* 25 g beržų pumpurų užpilama 100 ml etanolio, 8 dienas palaukiama ir vartojama po 20-25 lašus 3 kartus per dieną.

* 1 dalis beržų pumpurų užpilama 2 dalimis etanolio ir vartojama po 40 lašų 3 kartus per dieną.

Nuoviras

* 1 arbatinis šaukštelis pumpurų užpilamas 100 ml verdančio vandens; 1 minutę pavirinama, 1 valandą palaukiama ir vartojama po 2 valgomuosius šaukštus 4 kartus per dieną.

* Neturint beržų pumpurų, antpilus ir nuovirus galima gaminti iš beržų lapų (labiausiai tinka gegužės mėnesį surinkti lipnūs lapeliai). 10 g lapų (2 valgomieji šaukštai) užpilami 1 stikline vandens. Vartojama po 100 ml 3-4 kartus per dieną.

Ir liaudies, ir tradicinės medicinos atstovai mano, kad beržų pumpurai, lapai ir sula stimuliuoja medžiagų apykaitą ir padeda iš organizmo pasišalinti nereikalingoms medžiagoms.

Vaistažolių vonios

Daug ligų galima išgydyti arba padėti organizmui pasveikti vaistažolių voniomis. Jos gerina kraujo apytaką ir išplečia poras, padeda odai įsisavinti aktyviąsias medžiagas, kurios veikia visą organizmą.

Vaistažolių nuovirą voniai paruošti nesunku. Imkite 1 kg smulkiai supjaustų vaistažolių, užpilkite 3-4 l šalto vandens ir palaikykite 5-10 minučių. Paskui užkaiskite ir 5 minutes pavirkite. Kai nuimsite nuo ugnies, dar palaikykite 10 min. inde su karštu vandeniu. Perkoštą nuovirą supilkite į vonios vandenį.

Vaistažolių vonias darykite kartą per savaitę, mėgaukitės ne ilgiau kaip 20-30 minučių. Prileiskite vonią vandens, įpilkite vaistažolių nuoviro ir atsigulkite, kad vanduo nesemtų galvos ir krūtinės.

Prieš vaistažolių vonią gerai nusiplaukite vandeniu ir dušo žele ar muilu, kad suirtų apsauginė rūgštinė riebalų plėvelė, ir aktyviosios medžiagos lengviau patektų į organizmą. Po vonios švariu vandeniu nebesiprauskite.
Nesimaudykite ką tik pavalgiusios, nes maistas prasčiau virškinamas ir labiau apkraunamos širdies kraujagyslės. Be to, prieš vonią reikia nusišlapinti ir išsituštinti.

Vaistažolės ir jų mišiniai voniai.

Mėta gydo persišaldymo ligas. Praplečia kvėpavimo takus ir palengvina kvėpavimą. Be to, ramina sudirgintą odą ir mažina niežėjimą.
Rozmarinas ir kartusis kietis gerina kraujo apytaką, gaivina ir tonizuoja, tinka nervingiems ir greitai pavargstantiems žmonėms, šalina raukšles.
Ramunėlės ir apyniai slopina uždegimus, didina odos atsparumą infekcijai, skatina naujų ląstelių susidarymą. Jų vonios gerai gydo odos uždegimus, sausą ir suskerdėjusią odą.
Liepžiedžių vonios skatina prakaito išsiskyrimą, ramina nervų sistemą ir gydo nuo nemigos.
Šalavijai ir ąžuolo žievė sutraukia poras. Tinka riebiai odai. Mažina prakaitavimą.
Dirvinis asiūklis gerina kraujo apytaką. Tinka glebiai, suvytusiai ir blogai krauju aprūpinamai odai.
Kadagio ir vaistinės melisos vonios ramina nervų sistemą.
Vilkdalgis ir pušų spygliai tonizuoja nervų sistemą ir suteikia žvalumo.
Kraujažolių vonios minkština sausą ir suskerdėjusią oda.
Laukinis kaštonas gerina kraujo apytaką ir stiprina odos kraujo kapiliarų šieneles.
Selenų (kviečių, avižų, kukurūzų arba migdolų) vonios gydo odos uždegimą, minkština suragėjusią odą, mažina niežėjimą.

Jei tenka griebtis vaistų, kaip alternatyvą dažnai pasirenkame vaistažolių arbatas, kurios kartais išgydo tikrai ne prasčiau nei paprastos tabletės. Arbatų griebiamės drąsiau nei vaistų – joms nebūtinas receptas ir… blogiausiu atveju, juk arbata nepakenks, tiesa?

Pasirodo, toks įsitikinimas iš esmės klaidingas, kadangi iš pirmo žvilgsnio nekaltos vaistažolių arbatėlės, vartojamos ne pagal paskirtį, gali sukelti įvairiausių sveikatos sutrikimų. Tad ar tikrai verta kasdien piktnaudžiauti tegul ir dieviško skonio žolelių arbata?

Pipirmėtė, suteikianti gėrimui maloniai vėsinantį prieskonį, gali gana smarkiai sumažinti kraujospūdį. O pernelyg šia arbata piktnaudžiaujantiems vyrams gresia potencijos sutrikimai.

Tuo tarpu saikingai ir tikslingai geriama pipirmėčių arbata gerina apetitą, virškinimą, skatina virškinimo liaukų sekreciją, veikia spazmolitiškai, priešuždegimiškai, skausmą slopinančiai, skatina tulžies išsiskyrimą.

Mėtų ir melisų arbata, jei ją gersite kasdien 2-3 savaites, gali sukelti galvos skausmus ir nosies užgulimą.

Mėtos paprastai vartojamos norint atpalaiduoti skrandžio bei žarnyno spazmus žmonėms, sergantiems dirgliosios žarnos sindromu. Melisa pasižymi raminančiu, skausmą mažinančiu, silpnu antibakteriniu, kraujagysles plečiančiu ir kraujospūdį mažinančiu poveikiu. Ši žolelė taip pat gerina apetitą, virškinamojo trakto veiklą, atpalaiduoja žarnyno spazmus, skatina tulžies išsiskyrimą, slopina pykinimą ir vėmimą.

Perdozavus ramunėlių arbatosmoterims gali sutrikti menstruacijų ciklas, nėščiosioms gresia įvairios komplikacijos ir net mažakraujystė.

Bene pagrindinė ramunėlių vartojimo sritis - ūminiai ir lėtiniai skrandžio bei dvylikapirštės žarnos negalavimai.

Gysločio preparatų geriau vengti širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms. Kurį laiką pagėrus preparatų iš šių lapų, padidėja trombų susiformavimo tikimybė, provokuojama varikozė.

Gysločio preparatai vartojami kosuliui gydyti sergant bronchitu, tracheitu, laringitu.

Dilgėlė nerekomenduojama nėščiosioms, nes gali sukelti persileidimą. Beje, dilgėlių sriubos mėgėjai turėtų įsidėmėti, kad šiam patiekalui galima naudoti tik šviežias žoles, nes nuskintos ir palaikytos 2-3 dienas dilgėlės įgauna nuodingų savybių.

Preparatai iš dilgėlių lapų vartojami kaip vitaminų šaltinis. Ši žolelė taip pat pasižymi kraujavimą stabdančiu poveikiu, didina hemoglobino kiekį, skatina šlapimo išsiskyrimą.

Paprastasis kmynas

Kmynų vaisiuose gausu eterinio aliejaus, riebalų, baltymų, rauginių medžiagų. Naminiai kmynų preparatai galėtų pagelbėti, jei prarastas apetitas, sutrikęs tulžies išsiskyrimas, negaluoja kasa ar žarnynas. Kmynais taip pat rekomenduojama gydyti nervų ir akių ligas. Jų sėklos naudingos medžiagų apykaitai reguliuoti bei pykinimui slopinti.

Jei norite pagerinti virškinimą, tai siūlome tokį receptą: šaukštą kmynų sėklų suberkite į termosą, užplikykite stikline verdančio vandens, sandariai užsukite ir 2-3 valandas palaikykite. Gautos ištraukos gerkite po du šaukštus 5-6 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

Alavijas

Liaudies medicinoje vartojami tik sveiki, sodriai žali, ne trumpesni nei 15 cm ilgio alavijų lapai nuo žemutinės ir vidurinės stiebo dalies.

Jei praradote apetitą, užpuolė sloga, jaučiatės išsekusi, tai alavijas tikrai padės. Alavijų sultys taip pat gydo skrandžio opas, spuoguotą veido odą, kosulį, miežį ir net plaučių uždegimą.

Jei norite sustiprinti organizmą, tai jums padės toks receptas: 100 ml šviežių alavijų sulčių sumaišykite su 500 g smulkintų graikinių riešutų, 300 g medaus ir 3 citrinų sultimis. Gerkite po šaukštelį 3 kartus per dieną pusė valandos prieš valgį.

Plačialapis gyslotis

Šio augalo arbata bei sultys gydo virškinamojo trakto bei kvėpavimo takų ligas, aterosklerozę, lengvina kosulį. Švieži, švarūs lapai dedami ant vočių, taip pat vabzdžių įgeltų vietų. Šviežių gysločių pavilgai padeda spuoguotai veido odai.

Vaistinė ramunė

Tai vienas labiausiai paplitusių vaistinių augalų, turintis daug eterinio aliejaus, vitamino C, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, karotino.

Ramunėse esančios vaistinės medžiagos malšina uždegimą, naikina mikrobus. Jos saugo nuo skrandžio ligų, skatina žaizdų gijimą, stiprina organizmo atsparumą infekcijoms. Jei jus kankina angina, šaukštą ramunėlių užplikykite 2 stiklinėm verdančio vandens. Pridengusi galvą rankšluosčiu, kvėpuokite garais 10-15 minučių prieš miegą.

Šaltalankių vaisiai

Vaistams vartojami šaltalankių vaisiai, surinkti spalio-gruodžio mėnesiais. Užšaldytos uogos gerai laikosi ir nepraranda gydomųjų savybių.

Šaltalankių patartina vartoti, jei organizme per daug „blogojo“ cholesterolio, sergate dvylikapirštės žarnos ar skrandžio opa, kepenų ar kvėpavimo takų ligomis. Šaltalankių uogų antpilas padeda nuo mažakraujystės, šviežios sultys gerina regėjimą.

Paprastoji jonažolė

Liaudies medicinoje vaistai ruošiami iš jonažolių stiebų viršūnių su žiedais bei lapais. Tai veiksmingas vaistas nuo viduriavimo, galvos skausmo, kepenų, tulžies pūslės bei inkstų ligų. Jonažolių arbata tinka skalauti burną sergant stomatitu ir gerklės uždegimu. Dėl gydymosi jonažolėmis patartina pasikonsultuoti su šeimos gydytoju