Kalėdiniai laikraštukai - Forumas
...
 Kalėdiniai laikraštukai - Forumas
[ New messages · Members · Forum rules · Search · RSS ]
Page 1 of 11
Forum moderator: katcia 
Forumas » SVEIKINIMŲ IR ŠVENČIŲ SKYRELIS - patarimai ir pagalba besiruošiant šventei » KALĖDOS, NAUJIEJI, VELYKOS » Kalėdiniai laikraštukai (visa informacija jam parašyti :))
Kalėdiniai laikraštukai
Sandrulia7Data: Sekmadienis, 2010-03-21, 7:40 PM | Žinutė # 1
forumo senbuvė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 7104
Apdovanojimai: 21
Reputacija: 10
Statusas: Atsijungęs
drug
 
Sandrulia7Data: Sekmadienis, 2010-03-21, 7:41 PM | Žinutė # 2
forumo senbuvė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 7104
Apdovanojimai: 21
Reputacija: 10
Statusas: Atsijungęs
Kalėdinis palinkėjimas

Įkrito dvi pelės į grietinės puodynę. Viena - pesimistė, kita - optimistė.

Pesimistė apsižvalgė, pakėlė padėrusias akeles į aukštas molio sienas, susidėjo priekines letenėles ant krūtinės, mintimis atsisveikino su giminaičiais ir nugrimzdo dugnan. Amžiams.

Optimistė nepasidavė. Daužėsi, daužėsi po puodynę, taškė grietinę visomis keturiomis kojelėmis. Ilgai vargo, bet optimizmo nepametė. O kad nepametė, iš grietinės sviestą sumušė, atsispyrė nuo sukietėjusio paviršiaus ir iššoko iš puodynės. Nubėgo savo vaikelių papenėti.

Tas pasakojimas apie peles seniai žinomas ir daugeliui girdėtas, bet vargu ar kada buvo toks aktualus kaip dabar. Tegu jis bus kaip palinkėjimas prieš Kalėdas niekada nepamesti optimizmo. Net šiomis dienomis, kai ekonomistai skaičiuoja, jog valstybė krizės giltinei papenėti iš mūsų žada paimti apie du milijardus litų. Milijardą ir du šimtus milijonų iš verslininkų, keturis šimtus milijonų iš pensininkų, socialiai remtinų ir dar keturis šimtus milijonų iš likusių Lietuvos gyventojų.

Šių finansinių valstybės gelbėjimo įrankių akivaizdoje optimistais išliks tie, kurie nenustos tikėję, jog nepaisant visų negandų vis dėlto liks iš ko tuos milijonus paimti.

Dar didesni optimistai bus tie, kurie tikės, jog, išgelbėję negaluojančią valstybę, jie sulauks tokios pat valstybės paramos, kai ir juos suries negalia.

Krizės ateina ir praeina. Perfrazavus žinomą mintį, galima sakyti: ne tas tikras žmogus, kuris užaugino sūnų, pasodino medį ir pastatė namą, bet tas, kuris dar ir garbingai išlaikė išbandymą krize. Norėkim visi, kad jai pasibaigus žmonės galėtų drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis. Kad darbdavys nebūtų išdavęs savo darbininko, brolis - brolio, kaimynas - kaimyno, kad dėl geresnio kąsnio nebūtų susipykę giminaičiai, bendradarbiai. Kad krizė būtų ne tik ekonomikos pamoka, bet ir žmonių bendravimo išbandymas. Kad ne vienas pavargėlis kaip ta pelė kapanotųsi pasitikėdamas tik savo letenėlėmis, o sulauktų daug pagalbos rankų.

Dar palinkėkime sau teisybės. Ji tikrai kažkur yra visiems vienoda, tik iki šiol ne kiekvienam pasirodanti darbe, valdžios koridoriuose, per atsitiktinius susitikimus tamsiame skersgatvyje ir skaisčiai apšviestame prospekte.

Tai irgi Kalėdų palinkėjimai.

 
Sandrulia7Data: Sekmadienis, 2010-03-21, 7:41 PM | Žinutė # 3
forumo senbuvė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 7104
Apdovanojimai: 21
Reputacija: 10
Statusas: Atsijungęs
Kalėdinė pasaka

KALĖDŲ PASAKA
Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno maža mergaitė Adriana. Šeima, kurioje ji gyveno, buvo labai neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adrianos mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Tėvas Flavianas buvo girtuoklis, visada barė savo vaikus, be priežasties galėjo net smogti.
Vieną kartą Adriana su savo broliuku Pijumi žaidė sniego gniūžtėmis, o jų draugė lipdė senį besmegenį. Lauke Adriana pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo, aplink jį susirinko daug vaikų, ir jis pradėjo sekti pasaką. Adriana su savo broliuku Pijumi ir drauge irgi atsisėdo ant suolo ir ėmė klausytis elfo.
- Tai buvo labai seniai, - pradėjo elfas. - Viename mieste gimė mažas berniukas. Jo mama mirė, ir mažuoju ėmė rūpintis pikta burtininkė. Ji mokė berniuką magijos. Kai berniukas paaugo, nenorėjo likti su piktąja burtininke ir vieną dieną pabėgo. Jis bėgo į pasaulio galą ir, kai sutikdavo kelyje sergančius žmones, jiems būtinai padėdavo. Vieną kartą jis sutiko gražią merginą. Ji buvo jo pirmoji ir vienintelė meilė. Jaunuolis ją vedė, ir jie gyveno pasakų miške.
- O kas buvo su pikta burtininke, ji ieškojo jaunuolio? - paklausė Adriana.
- Pikta burtininkė visą laiką persekiojo jaunuolį, - tęsė elfas. Ir ji sugalvojo sugrąžinti jį į savo karalystę. Todėl pirmiausia ji turėjo sunaikinti jo žmoną. Naktį, kada jaunuolis jau užmigo, jo žmona išėjo iš namų, o piktoji burtininkė tik to ir telaukė. Ji moterį pavertė paukščiu. Ryte jaunuolis pamatė, kad nėra jo žmonos. Jis išsigando ir išėjo jos ieškoti. Jis žinojo, kad ją pagrobė burtininkė. Jis norėjo surasti burtininkę ir ją sunaikinti. Jaunuolis rado piktą burtininkę ir ją nužudė. O kad jo žmona vėl pavirstų žmogumi, jis turėjo rasti auksinį grūdą ir duoti jai sulesti. Jis išvyko ieškoti seno burtininko malūno. Ieškojo jis malūno dvejus metus. Pavargo jis eiti pėsčiomis. Staiga prisiminė, ko išmokė jį burtininkė. Pamojo ranka, ir gražus arklys pasirodė šalia. Sėdo ant jo vaikinas ir jojo iki malūno. O tame malūne rado stebuklingą grūdą. Palesino jis paukštį, ir pavirto paukštis gražia mergele. Ir gyveno jie ilgai ir laimingai!
- Elfas atsistojo ir nepastebimai išnyko.
Kada vaikai grįžo namo, Adriana papasakojo mamai apie elfą. Ji pasakė, kad šitas elfas seka pasakas vaikams kasmet prieš Kalėdas. Adriana atsisuko ir pamatė ant stalo daug įvairiausių valgių. Tai buvo elfo dovana Kalėdų proga visoms neturtingoms šeimoms. Kiekvieną kartą per Kalėdas atsitinka stebuklai, reikia tik pažiūrėti į mėnulį ir paprašyti elfo išpildyti patį gražiausią jūsų norą. Tikėkite, kad jūsų noras būtinai išsipildys!

 
ausroteaData: Antradienis, 2010-03-23, 8:37 PM | Žinutė # 4
forumo tauškutė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 4166
Apdovanojimai: 34
Reputacija: 14
Statusas: Atsijungęs
Kurmelio svajonė

Vienąkart giliai giliai po žeme gyveno mažas kurmis. Jo vienintelė svajonė buvo pamatyti saulę ir gamtą. Jo draugė pelytė dažnai pasakojo jam apie pasaulį tarp dangaus ir žemės. Kurmeliui buvo labai liūdna, ir jis dažnai svajojo apie saulę.

Vieną kartą bevaikščiodamas požemio karalystėje jis pamatė fėją. Ji įkrito į duobę ir šaukė pagalbos. Kurmis padėjo išlipti jai iš duobės ir pakvietė į svečius, kad ji galėtų nusiprausti ir sušilti. Fėjai labai patiko geraširdis kurmelis ir ji nutarė įvykdyti tris jo norus. Bet mažas kurmelis paprašė tik išpildyti jo didžiausią svajonę. Fėja sutiko, bet pasakė, kad,jeigu ji tai padarys, kurmis niekada daugiau nepamatys požemio karalystės. Laimingas kurmelis viską galėtų padaryti, kad tik pamatytų saulę! Ir jis sutiko. \

Kitą rytą kurmis pavirto gražiu drugeliu ir pakilo į dangų. Jis buvo toks laimingas ir laisvas! Pagaliau pamatė saulę ir gamtą!

Ir iki šiol jis plevena danguje. Ir jeigu jūs pamatysite mažą drugelį, pasisveikinkite su juo. Jam bus labai malonu!

Anastasija Samoilenko


 
ausroteaData: Antradienis, 2010-03-23, 8:45 PM | Žinutė # 5
forumo tauškutė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 4166
Apdovanojimai: 34
Reputacija: 14
Statusas: Atsijungęs
GRIGO RATAI

Buvo Kūčių diena.Snigo. Vėjas suko sniegą kaip gerus miltus, iš kurių vaikų mamos Kūčioms pyragus kepė.
Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti. Kūčių vakarą Lietuvoj šeimos kartu sėda prie stalo, kartu Pono Dievo pyragu dalinasi. Jau visi buvo susirinkę į namus, ir visose apylinkės keliuose tik vienut vienas keleivis tebuvo matyti. Ėjo jis sunkiai. Susikūprinęs brido per sniegą. O to sniego ant kelio darėsi vis daugiau ir daugiau. Ir vėjas darėsi vis piktesnis. Ir sniegas į veidą vis labiau ir labiau krito. Ant pečių keleivis turėjo nedidelį ryšulėlį, bet ir tas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Kartu jis pajuto lyg užuojautą ir sustojo. Sustojęs pakėlė akis. Priešais buvo bažnyčia. Šalia bažnyčios didelis apsnigtas sodas. Sode gražus namas, su dideliais, smagiai apšviestais langais. Keleivis pasuko per sodą priedurų ir pasibeldė. Išėjo moteris. Išėjusi greitai permetė akimis keleivį nuo galvos iki kojų.
- Ko čia dabar pro tas duris. Eik aplinkui,- pasakė, užtrenkė duris ir nubėgo.Keleivis apsuko namą. Namo gale rado kitas duris, o prie durų stovėjo ta pati moteris, rankoje atkiusi duonos riekę ir sūrio g, visus abalą.
- Še, pasimelsk už sielas skaistykloje kenčiančias. Keleivis nusišypsojo.
- Kad aš ne elgeta,- pasakė. - Aš norėjau pamatyti patį kleboną.
Moteris dar sykį peržiūrėjo nuo galvos iki kojų ir įleido.Klebonas buvo aukštas, truputėlį žilstelėjęs.
- Tai ką, mano mielasis, pasakysi?, - paklausė
- Norėjau didelės malonės prašyti,- pasakė nusilenkdamas.
- Tai sakyk, sakyk. Aš visada padedu jei tik galiu padėti
- Pavargau klebone. Kojų nebepanešu, o namai dar toli.
- Tai nakvynės nori?
- Ne, ne nakvynės. Septynerius metus namie nebuvau. Du mažiukus namie palikau. Paaugę jie jau turėtų būti. Norėčiau Kūčias kartu su savais pavalgyti. Norėjau paprašyti gal klebonas galėtum tą gabaliuką pavėžinti. Ir keleivis pasakė kaimo dar gerokai už didelio miško vardą.
- Ne, aš tai ne,- greitai atsakė klebonas. - O berniukas irgi pavargęs. Juk žinai, kaip yra didesnėj vietoj Prieš Kalėdas. O rytoj reikės anksti keltis į bažnyčią. Pažiūrėk, žmogel, kur nors pas ūkininką.


 
ausroteaData: Antradienis, 2010-03-23, 8:45 PM | Žinutė # 6
forumo tauškutė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 4166
Apdovanojimai: 34
Reputacija: 14
Statusas: Atsijungęs
tęsinys

Keleivis pažiūrėjo klebonui į akis ir išėjo, o klebonas pasiliko ir galvoja, kad to žmogaus akys kažkur matytos. Žmogus būtų jau pagyvenęs, o akys kaip vaiko.Ir taip matytos....Jis šeimininkės paklausė ar ta nemačiusi jo kada.
- Ne. Tik iš akių lyg būtų matytas,-pasakė. O keleivis vėl išėjo į vėją.Buvo šalta ir tebesnigo. Keleivis paėjo, paėjo ir pasuko į gražaus didelio ūkio kiemą. Pro duris ėjo kvapas barščių su baravykais, keptos žuvies, šutintų kopūstų, obuolių ir ką tik iš krosnies ištraukto pyrago. Keleivis net seilę nurijo ir užėjo paprašyti kad pavėžintų.
- O žmogau, kur dabar? Pačiose Kūčiose ir dar tokią naktį. Jeigu nori sėsk, kartu pavalgysim, o rytoj gal kas į bažnyčią iš jūsų kaimo atvažiuos. O jei ne, tai pailsėjęs, pavalgęs ir pats pareisi,- ėmė visi vienas per kitą aiškinti.Bet keleivis nenorėjo nei nakvoti, nei valgyti. Jis taip norėjo, taip norėjo pavalgyti kūčias su savaisiais, kad išėjo į gatvę. Taip ir perėjo visą kaimą. Visi buvo smagūs, visi laukė Kūčių, visi dėjo ant stalo kalėdaičius ir laukė Kūdikėlio Kristaus užgimstant, ir niekas nenorėjo pajudėti tokį vakarą iš namų dėl kokio nepažįstamo žmogaus. Tik vienas dalykas buvo keistas: kai tik keleivis išeidavo, tuoj visi vienas į kitą pasižiūrėdavo, ir kiekvienas sakydavo, kad lyg kur jį būtų matęs. Ypač akys visiems buvo tokios matytos.
Po kojomis nebebuvo nei kelio, nei tako. Viskas vienodai užsnigta. Keleivis pastovėjo, dar lyg panorėjo grįžti atgal, pasiklausti kelio, bet pagalvojęs nusisuko ir nuėjo tiesiai per laukus į tą pusę, kur galvojo esant namus. Ėjo ėjo, klupo klupo per sniegus, kol priešais pamatė žiburėlį. Mažytį tokį, vos spingsintį.Pasuko į žiburėlio pusę ir priėjo mažą trobelę. Pasibeldė. Iš vidaus atsiliepė balsas


 
ausroteaData: Antradienis, 2010-03-23, 8:45 PM | Žinutė # 7
forumo tauškutė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 4166
Apdovanojimai: 34
Reputacija: 14
Statusas: Atsijungęs
tęsinys

- Prašom.
Durys buvo net neužsklęstos.Trobelėj tebuvo vienas žmogelis. Ne toks dar senas kaip suvargęs sunykęs, drabužiai susinešioję. Tik stalas buvo apklotas šienu, užtiestas balta staltiese, ir vidurį padėtas kalėdaitis.To žmogelio vardas buvo Grigas.
Jis buvo ir darbštus, ir greitas kitiems padėti, tik nežinia kodėl nelaimė praeidama vis ties jo kiemu sustodavo. Ledai išmušė pasėlius, ligos išpjovė gyvulius, perkūnas sudegino trobas, maras išmarino vaikus, žmona iš širdies skausmo pradėjo nykti nykti ir nunyko; turėjo truputį susitaupęs pinigų, paskolino kaimynui, o kai norėjo atgauti, kaimynas tik pasijuokė. Sakė:
- Kam tau dabar? Palauk, kai atliekamų turėsiu.
Taip ir pasiliko vienas ir be nieko, bet vėlyvą keleivį vistiek paprašė sėsti.
- Pavaišint kuo geru neturiu, tai nors kalėdaitį persilaušim. Šiandien juk Kūčios,- pasakė, bet keleivis nesisėdo. Jis tik paprašė, kad pavėžintų per mišką pas žmoną ir vaikus. Grigas pasikrapštė pakaušį, pažiūrėjo pro langą į kiemą.
- Kad daug sniego. Kažin kumelikė ratus ar bepatrauks.
- Kodėl ratus? Galima juk su rogėmis,- pasakė keleivis.
Grigas dar labiau pasikrapštė pakaušį.
- Kad sarmata ir prisipažinti,- pagaliau prašneko.- Matai, praeitą žiemą kaimynas pasiskolino miško pabaigti vežti, sulaužė ir išmetė.
- Kodėl nieko nesakei?
- Sakiau, bet kad jam nei šilta nei šalta.Sako:gal nori kad už seną laužą tau naujas roges įtaisyčiau? Pagalvojau, pagalvojau ir nutilau.Ką čia žmogus dėl rogių su kaimynu pyksies. O antra vertus, mano rogės tikrai jau senos buvo. Rodos, dar senelio darytos, jau gerokai patrešusios.
Keleivis gerom akim pažiūrėjo į Grigą. o tas paėmė nuo stalo kalėdaitį, perlaužė per pusę. Pusę pats pasiėmė, o kitą padavė keleiviui.Keleivis irgi įsidėjo gabaliuką į burną, paskui pasižiūrėjo pro langą.
- Reikės eiti pėsčiam. Kur tokiu keliu su ratais,- pasakė.
- Ne, taip eiti tai negali,- visiškai rimtai prašneko Grigas,- aš manau, kad per mišką kelias turėtų būti neužpustytas. Tik nežinau, ar per pelkes pašalas laikys. Ruduo buvo šlapias, tai įmirko, O šalti praeitą naktį kiek ir tešalo.Ir Grigas keleiviui daugiau nė kalbėti neleido. Susieškojo kailinius, kad sėdėti nebūtų šalta, anklodę, kad kojas būtų kuo šiltai susisukti, pasikinkė ir išvažiavo.Pavažiavo, pavažiavo, Grigas iš ratukų persisvėrė,


 
ausroteaData: Antradienis, 2010-03-23, 8:46 PM | Žinutė # 8
forumo tauškutė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 4166
Apdovanojimai: 34
Reputacija: 14
Statusas: Atsijungęs
tęsinys

pasižiūrėjo, kaip tekiniai rieda, ir sako:
- Bet tu žiūrėk, kaip čia yra. Sniego tiek, o ratai bėga kaip vasarą. Nė kiek neklimsta ir nesivelia.
Keleivis nusišypsojo.Jis net per drangą nepersisvėrė.
- Jaučiu, kad lengvai bėga. Gal todėl, kad kūčios,- pasakė.
- Gal ir todėl. Jei taip bus visą kelią, gal rasi juos dar nebaigusius Kūčių.
- Aš tikiu, kad rasim.
- Bet jeigu per kemsynę būtų neužšalę,- rūpinosi Grigas.
- Galėsi atgal grįžti, o aš jau būsiu pasilsėjęs. Pėsčia pabaigsiu,- ramino keleivis.
- Išvažiuosiu. Manau kad turi išvažiuoti.Ta mūsųpelkė ne tokia jau baisi.Ir paragino kumelikę, kad greičiau bėgtų. Nustojo snigti. Vėjas paėmė didelę šluotą, nušlavė nuo dangaus debesis ir nuėjo Kūčių valgyti.Angeliukai uždegliojo žvaigždutes.Naktis pasidarė rami, tyli, tik ratų barškėjimas lėkė per mišką.
- Laukia,- pasakė Grigas. - Kai arklys prunkščia reiškia laukia. Keleivis šypsojosi. Bet kumelikė bėgo, bėgo ir pradėjo klimpti.
- Kemsynė,- pasakė susirūpinęs Grigas.- Dar neužšalusi. Taip ir maniau,- pridėjo,- bet išsikapstysim. Kiek čia jos tėra.
- Grįžk atgal. Pailsėjau, kelią pabaigsiu pėsčias,- rimtai prašneko keleivis
- Išvažiuosim. Kiek čia tos pelkutės, o paskui vėl dardėsim. Kur čia pėsčias tokį kelią. Bet kumelikė tik šmurkšt, šmurkšt gilyn. Ir vežimėlis tik smukt ligi ašių.Kumelikė traukia, traukia, o vežimėlis nė iš vietos.
- Tamsta sėdėk, o aš kumeliai padėsiu.Iššoko Grigas ir pradėjo su kumele traukti vežimėlį. Patraukė, paridino kelis žingsnius, vežimėlis vėl smukt ligi pusės šonų, kumelė smukt iki pilvo, o pats Grigas smukt iki kelių.
- Tamsta palauk čia,- sako Grigas keleiviui,- o aš pabėgsiu į kaimą ir paprašysiu talkos .
- Kad aš jau kaime buvau,- atsakė keleivis,- visi Kūčias valgo.
- Tai nieko, bet aš nebuvau, - greitai atsakė Grigas, išsikapstė iš pelkės ir pasileido į kaimą.
Visose trobelėse buvo šviesu. Visi sėdėjo apie stalus, valgė Kūčias ir giedojo šventas giesmes. Grigas visas trobas perbėgo, bet niekas nepajudėjo. Visi sakė:
- Kaip dabar mes eisim. Dabar Kūčios. Tokia didelė šventė. Ne, ne, tuoj reikės eiti į Bernelų mišias, o tu nori , kad eitumėm purvintis į pelkę. Ir kas tave tokią naktį jon kišo. Nebent jau pats nelabasis. Niekas nėjo. Niekas iš namų nepajudėjo.Grigas sugrįžo vienas ir nusiminęs. Prabėgdamas pro namus dar pasiėmė ilgą kartį. Pagalvojo, kad galės vežimėlį kaip nors iškelti, o kumelė ir pati išlips.Bet vežimėlis buvo dar giliau nugrimzdęs, kumelė mynė, mynė kojomis, bet vis labiau grimzdo, o keleivis ramiai snaudė smakrą ant krūtinės pasidėjęs. Ir veidas jo buvo baltas ir šviesus, lyg mėnulis tekėtų.


 
ausroteaData: Antradienis, 2010-03-23, 8:46 PM | Žinutė # 9
forumo tauškutė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 4166
Apdovanojimai: 34
Reputacija: 14
Statusas: Atsijungęs
tęsinys

- Klausyk, tamsta, klausyk,- pažadino jį Grigas.-Niekas nenori padėti. Visi valgo Kūčias, Bernelių mišių laukia.Sėsk raitas. Kumelė per pelkę kaip nors išklampos, o toliau jau galėsi risčia pajoti. Vežimaitį aš jau pats išsistumsiu, kad per naktį neįšaltų. Keleivis pakėlė galvą, pasižiūrėjo šviesiom akim į Grigą , paskum atsisuko atgal.
- Kodėl sakai, kad niekas nenori padėti. Tik pažiūrėk, net du atjoja.Atsisuko Grigas ir pamatė du raitelius atšarpuojant.
- Ar kas atsitiko?,-paklausė vienas
- Įklimpom,- paaiškino Grigas.
Vyrai nušoko nuo arklių, apžiūrėjo vežimėlį, paskui arklius nuvedė priekin ir abu prie kumelaitės prikinkė visus į eilę vienas paskui kitą, pratėgiu.
- Sėsk ant vidurinio raitas ir paragink, o mudu pastumsim,- paliepė Grigui.
Grigas užsėdo arklį, paragino, arkliai vienu sykiu vežimaitį pajudino iš vietos, tuoj pradėjo bėgti ristele, paskui pagavo risčia, paskui pašoko šuoliu, kad tik vėjas sušvilpė pro ausis. Ir vienu akimirksniu Grigas žiūri, kad arkiai kojomis nebesiekia žemės, žiūri kad ir vežimėlis nebesiekia, kad visi jie jau plaukia auštai, o apačioj visas kaimas ir visas miestelis. Žmonės kepures nusiėmę žiūri aukštyn, kiti rankas susiėmę klūpo, bažnyčia pilna šviesos, o klebonijos sode pats klebonas suklupęs žiūri į viršų . Ir tik tada Grigas pasižiūrėjo į keleivį ir nepajuto kaip rankas maldai sudėjo:vežimėlį sėdėjo ne senas keleivis, bet Kūdikėlis Jėzus.Šypsojosi kaip saulė ir laimino ir kaimą, ir miestelį, ir visus žmones,kurių buvo pilni keliai ir pilni kiemai. Žmonės pažino ir Grigą, ir Kūdikėlį Jėzų, ir negalėjo atsistebėti, kam jis tokiai dideliai garbei pasirinko menką ir neturtingą, visų nupešiotą pamiškės Grigą. Ir žiūrėjo, kol arklai ir vežimo ratukai pavirto į šviesius taškučius kaip žvaigždelės.Tada pasuko bažnyčion, lingavo galvom ir sakė:
- Tai mat kodėl jo akys buvo tokios matytos. O Grigas su visais arkliais ir su vežimu taip ir pasiliko padangių aukštybėse.Iš ten jis ir šiandien kiekvieną žvaigždėtą naktį tebešviečia ir pasiklydusiam keleiviui kelią rodo.


 
ausroteaData: Antradienis, 2010-03-23, 8:46 PM | Žinutė # 10
forumo tauškutė
Grupė: Administratorė
Žinutės: 4166
Apdovanojimai: 34
Reputacija: 14
Statusas: Atsijungęs
kalėdinė pasaka „kalėdinis stebuklas“

Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Tuoj dengs stalą balta, lyg sniegas staltiese ir sukvies visą šeimą pasitikti šventės.
Artėja Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Ji pasijuto bestovinti didelės pilies menėje.
- Sveika, Rūtele, - tarė kažkieno balsas.
Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. Ponia nusišypsojo savo blyškiomis lūpomis:
- Ar žinai, kodėl tu čia? – ponios akys žybtelėjo.
- Ne-a, - išlemeno persigandusi mergaitė.
- Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. - Aš Kalėdų dvasia . Netikėdama Kalėdų stebuklais, tu, mane atšaldei.
- Aš sapnuoju? – paklausė mergaitė.
- Tu manim netiki, net pamačius? Aš įžiebsiu tau tikėjimą, - sušnabždėjo dvasia, - Nagi, Rūtele, pasakyk ko trokšti Kalėdoms?
- Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas... – mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet... Bet tėvai, niekuomet neleistų jo turėti...
- Tau tereikia patikėti, Rūtele, - ponios akys šildė ją.
- Tikiu, - mergaitės akyse sužibėjo ašara.
- Tai paimk man už rankos, mergyt, - tarė keistoji ponia ir ištiesė ranką..
Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo. Ji pajuto ranką ant peties, tuomet suprato esanti savo kambary ir žiūrinti tiesiai į susirūpinusios mamos akis.
- Brangute, verki? – paklausė toji
- Ne, mamyt, viskas gerai, - iškart paneigė mergaitė.
- Tuomet eime prie stalo, - tarė mama.
Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Mergaitė suprato, kad jos svajonė išsipildė.
Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. Dvasia tarė:
- Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki. Iki Rūtele!
Su dvyliktu dūžiu dvasia išnyko.


 
katciaData: Sekmadienis, 2014-01-05, 7:03 PM | Žinutė # 11
forumo tauškutė
Grupė: Moderatorė
Žinutės: 3674
Apdovanojimai: 10
Reputacija: 3
Statusas: Atsijungęs
Jumoro forma (įmonės kalėdiniam laikraščiui)

Lietuvos valstybinės šventės

Sausio 1. Naujieji metai. Paminimi mirusieji praėjusiais metais. Taip pat minimi visi tie, kurių mirimo metinės bus ateinančiais metais. Susikaupimo ir rimties diena.

Sausio 8-20. Minimos Sausio 13 žudynės. Prie Spaudos rūmų, TV bokšto, eigulio trobelės Ažvinčių girioje ir t.t. Gedima pusę mėnesio ir ilgiau. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų ir pan. Šlovinamas Landsbergis.

Vasario 14. Valentino diena. Liūdima dėl pasileidusio Lietuvos jaunimo. Smerkiamas kapitalizmas ir pornografija.

Vasario 16. Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Einama į kapines prie signatarų kapų. Liūdima visų mirusiųjų už Lietuvos laisvę. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų.

Kovo 8. Moters diena. Smerkiama komunistų šventė, vyrai pasimetę vaikšto ir nežino, ar pirkti gėlių, ar ne.

Kovo 11. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo diena. Paminimi mirusieji už Lietuvos laisvę. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų. Landsbergiui reikalaujama suteikti šventojo vardą ir pensiją.

Šv. Velykos (kovo arba balandžio mėn.). Smerkiami visi nesuprantantys Velykų šventumo. Su liūdesiu palydima žiema.

Balandžio 20–22. Minimos Lenino ir Hitlerio gimtadienių dienos. Žydai ir fašistai nerimsta. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų.

Gegužės 1. Smerkiama komunizmo išmonė - darbo šventė. Liumpenai eina į gatves ir girtais balsais klykauja: "algų, pensijų... dar kažko".

Gegužės 6. Motinos diena. Smerkiamas ištvirkavimas. Liūdima dėl netapusių motinomis.

Gegužės 9. Į gatves išeina karo veteranai ir kažko reikalauja.

Gegužės 28. Partizanų diena – šlovinamas savanoris Nr.1 Landsbergis ir reikalaujama iš Maskvos kompensacijų.

Birželio 14. Gedulo ir vilties diena. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų.

Birželio 23. Birželio sukilimo diena - kažkas kažkur sukilo, kažkas kažką atkurė... Reikalaujama kompensacijų iš Maskvos...

Birželio 24. Joninės. Padidėja alkoholinių gėrimų apyvarta. Savaitės pabaigoje ekonomika pasiekia giliausią metų duobę. Penktadienį pusė įstaigų nedirba.

Liepos 6. Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Liūdima iš įpratimo.

Liepos 15. Žalgirio mūšis - nesutarimų su Lenkija ir Vokietija diena.

Liepa - rugpjūtis. Minimos įvairios žudynių datos - partizanų, žydų, karaimų, japonų ir pan. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų.

Rugpjūčio 15. Žolinė. Niekas nežino kas tai yra. Smerkiami bedieviai.

Rugpjūčio 23. Juodojo kaspino diena. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų. Minimi mirę už Lietuvos laisvę.

Rugsėjo 1. Laisves diena - kažkeliolikta laisvės diena Lietuvoje. Vieni eina į mokyklą, kiti reikalauja kompensacijų iš Maskvos.

Rugsėjo 23. Lietuvos žydų genocido diena - išperkamos paskutinės gėlės, kurios liko nuo Rugsėjo 1d.

Spalio 16. Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena - tas pats kaip rugsėjo 23d, tik Klaipėdoje.

Spalio 25. Konstitucijos diena - reikalaujama iš Maskvos kompensacijų. Leidžiama keikti prastą valdžią.

Lapkričio 1. Visų Šventųjų ir mirusiųjų diena. Didžiausia šventė. Smerkiamos kapitalizmo šventės ir bedieviai, kurie švenčia Halloweeną.

Gruodžio 24. Kūčios. Rietenų šeimos rate metas.

Gruodžio 25-26. Šv. Kalėdos. Visems skauda skrandžius. Į silkę niekas pažiūrėt nebegali (o gal ir į mišrainę). Savaitei išnyksta visa ekonomika, išskyrus maistą ir alkoholį.

Dar per metus pasitaiko 5 latvių ir 8 estų nepriklausomybės dienos, taip pat grabnyčios, pasaulinė ligonių diena, pelenų diena, knygnešio, teatro ir raudonojo kryžiaus, šeimos, muziejų ir nerūkymo, pasaulio lietuvių vienybės, Europos bei misijų ir misionierių diena...

Ant kalendoriaus kai kurių lapelių turėtų būti parašyta – nepamirškite nukabinti Lietuvos valstybinę vėliavą, šiandien niekas nemirė...


 
katciaData: Sekmadienis, 2014-01-05, 7:06 PM | Žinutė # 12
forumo tauškutė
Grupė: Moderatorė
Žinutės: 3674
Apdovanojimai: 10
Reputacija: 3
Statusas: Atsijungęs
Patarimai kaip elgtis per šventes


Mieli tautiečiai,

Pažymint dar vieną mums visiems brangią šventę norėtume jums priminti, kaip dera ir kaip nedera elgtis prie stalo. Kai kam tai nebus atradimas, bet kai kuriems ši atmintinė bus naudinga. Taigi:

1 Vartodami alkoholinius gėrimus gerai žinokite savo normą, nes priešingu atveju galite išgerti per mažai.

2 Būkite atsargūs ir atminkite, kad pavojinga zona prie šventinio stalo yra apskritimas, kurio spindulys yra lygus jūsų kaimyno kairės rankos ilgiui plius šakutės ilgis.

3 Jei švęsdami jau nebežinote, kur yra kairė, bet dar prisimenate, kurioje pusėje yra dešinė, tai žinokite, kad peilį reikia laikyti pirmoje rankoje iš dešinės, o šakutę – antroje rankoje iš dešinės.

4 Jeigu sėdint prie stalo šeimininkai pradeda žvilgčioti į laikrodį, dar galima sėdėti. Tačiau jei šeimininkai nukabina laikrodį nuo sienos, rodo jums prieš akis ir krato jį – metas keliauti namo.

5 Jei pamatote ant stalo jus sudominusį gėrimą ar valgį, bet negalite (jau nebegalite) jo pasiekti, galima šiek tiek į savo pusę patraukti staltiesę.

6 Jei pajutote kažkieno delną ant savo kelio, neskubėkite jo numesti ir pradėti garsiai piktintis, visai gali būti, kad tai jūsų paties ranka.

7 Jei šalia jūsų prie stalo prisėdo žmogus su kitokiu mentalitetu, neišgyvenkite. Išgerkite, ir jūsų mentalitetai susilygins.

8 Jei jūs bandote atsigerti iš savo bokalo, bet nejaučiate burnoje jokio gėrimo skonio, pabandykite bokalą apversti 180 laipsnių kampu ir prisipildžius jį pabandyti dar kartą.

9 Jei staiga prie šventinio stalo pasijutote blogai ir matote, kad nespėsite išeiti, paprašykite šeimininkų garsiau paleisti muziką ir trumpam išjungti šviesą.

10 Jei po trumpo atminties praradimo atsimerkęs matote ant sienos kabančią lempą, tai reiškia, kad jūs gulite ant grindų. Nesisielokit, garsiai paprašykit arčiau esančių jus pakelti ir pasodinti uz stalo, ir kad nepamirštų pripildyti jūsų bokalo.

11 Jeigu jūs pajutot, kad jūsų kelnės yra šlapios iki pat batų, o savo rankoje bokalą matote vis dar pilną, tai viskas gerai – jūs neišpylėte brangaus gėrimo ant kelnių.

12 Jei jūs nubudote nuo to, kad jūsų kojų pirštai į kažką trinasi, o atsimerkęs matote bėgančių grindų vaizdus, žinokit, kad jus neša. Kovokit su tuo: garsiai išreikškit viską, ką galvojat apie aplinkinius ir pareikalaukit, kad įpiltų dar...

Gerų švenčių!


 
Forumas » SVEIKINIMŲ IR ŠVENČIŲ SKYRELIS - patarimai ir pagalba besiruošiant šventei » KALĖDOS, NAUJIEJI, VELYKOS » Kalėdiniai laikraštukai (visa informacija jam parašyti :))
Page 1 of 11
Search:


Copyright MyCorp © 2016