...
 Pasakos vaikučiams - Page 3 - Forumas
[ New messages · Members · Forum rules · Search · RSS ]
Page 3 of 3«123
Forum moderator: katcia 
Forumas » MAMA IR VAIKAS - būsimų ir esamų mamyčių pokalbiai apie vaikučius » EILĖRAŠČIAI, PASAKOS, DAINELĖS, LOPŠINĖS » Pasakos vaikučiams (tekstai)
Pasakos vaikučiams
AtileData: Pirmadienis, 2010-10-25, 10:27 AM | Žinutė # 31
forumo siela
Grupė: Administratorė
Žinutės: 24570
Apdovanojimai: 70
Reputacija: 32
Statusas: Atsijungęs
Peliukas ir Pieštukas

Gyveno ant vaiko stalelio Pieštukas. Sykį, kai vaikas miegojo, užsikabarojo ant stalo Peliukas. Pamatė Pieštuką, pačiupo ir nusitempė į savo urvelį.
-Paleisk mane! – ėmė prašyti Pieštukas. – Kam gi aš tau reikalingas? Juk aš medinis, nevalgomas.
-Aš tave sugraušiu! – pasakė Peliukas. – Man labai niežti dantys ir aš nuolatos turiu ką nors graužti. Va kaip! - Ir Peliukas skaudžiai suleido dantis į Pieštuką.
-Oi!... – suriko Pieštukas. - Tada leisk man paskutinį kartelį ką nors nupiešti, o paskui daryk, ką nori.
-Gerai jau, gerai, - sutiko Peliukas, - piešk! Bet paskui aš vis tiek sugraušiu tave į šipulius.
Atsiduso Pieštukas ir nupiešė skrituliuką.
-Čia sūris? – paklausė Peliukas.
-Gal ir sūris, - atsakė Pieštukas ir nupiešė dar tris mažus skrituliukus.
-Na, žinoma, sūris, o čia jo skylutės, - spėliojo Peliukas.
-Gal ir skylutės, - sutiko Pieštukas ir nupiešė dar vieną didelį skritulį.
-Čia obuolys! – sušuko Peliukas.
-Gal ir obuolys, - atsakė Pieštukas ir nupiešė kelis pailgus ritinėlius.
-Oi, žinau čia dešrelės! – šūktelėjo Peliukas ir apsilaižė. – Na, greičiau baik piešti, man labai niežti dantys.
-Palauk dar trupučiuką, - paprašė Pieštukas.
Ir kai jis pradėjo piešti trikampiukus, Peliukas ėmė rėkti:
-Čia panašu į ka... gana, nebepiešk!
Bet pieštukas jau brūkštelėjo ilgus ūsus...
-Juk čia tikra katė! – Išsigandęs sucypė Peliukas. - Gelbėkit! – Ir puolė atgal į urvelį.
Nuo to laiko Peliukas niekad iš ten nebekišo nosies.
O Pieštukas iki šiol dar gyvena ant stalo, tik jis pasidarė toks trumputis.


Šypsena turi veidrodinį efektą. Jei šypsosies tu - šypsosis ir tau.
 
AtileData: Pirmadienis, 2010-10-25, 10:28 AM | Žinutė # 32
forumo siela
Grupė: Administratorė
Žinutės: 24570
Apdovanojimai: 70
Reputacija: 32
Statusas: Atsijungęs
Pasakaitė apie Mergelę

Kadai kadės, Šventuos žolynuos, girioj plačioj, gyveno Mergelė - skaisti kaip uogelė ir panėšėjo į miško fėją, ar tyrą karalaitę… Ji dažnai keliaudavo miškais, nardydavo tankiose medžių lajose ir svajodavo kaip sutiks žibančią Meilės paukštę. Dar seniai seniai, kai ji buvo maža mergaitė, senelis pasakodavo, kad toli kalnuose gyvena žydra paukštė. Jos sparnai mėlyni, galva tviska ramybe ir grožiu, kurią vainikuoja auksinė karūna. Ją šaukdavo visi Paukšte Mėlyna - Šventa. Žmonės kalbėdavo, kad tam, kuris ją pamatydavo, imdavo šypsotis laimė - meilė begalinė aplankydavo. Tokios paukštės tad ir ieškojo tyroji Mergelė.

Vieną dieną šitaip jai bemąstant ir vaikštant šventais miško takeliais, atsitiko keistas dalykas, netikėtai ji žolynėliuose, prie pat upės, pastebėjo mėlyną kiaušinį. Stebėjosi mergelė jo dydžiu, jo spalvų įvairove, ir darėsi smalsu kas jo viduje gyvena. Paėmė ji tą kiaušinį ant rankų, paglostė, palingavo galvele, tyliai nusišypsojo ir patraukė link savo namų. Parėjusi aptaisė žydrąjį kiaušinį žalumėliais, o pati atsisėdo šalia ir laukė. Atėjo naktis, sužibo viena žvaigždelė, pasirodė kita, iš už medžių išlindo Mėnuliukas ir pašvietė į josios Veidelį, nutvieskė šiltu sidabru mėlynąjį kiaušinį. Nežinia kiek laiko praėjo, tačiau atsitiko keistas dalykas - kiaušinis sujudėjo ir pasigirdo tyli daina. Mergelė sukluso, pakreipė veidelį link sklindančio garso ir pamatė, jog iš kiaušinio išdygo mažas medelis, toks tiesus tiesus, su mirgančiais lapeliais, o po juo tupėjo mėlynoji paukštė ir pratisai giedojo, ir ta giesmė virpino Mergelės sielą, nes daina bylojo apie šalimais sėdinčią Mergelę ir laimę josios širdyje, šnekėjo apie vaiskią tyrą sielą ir apie tai, jog Meilė esti kiekvieno žmogaus širdyje. Staiga Mergelė ėmė ir suprato, kad jai nebereikės klajot vienai miškais, kad jos širdelėje gyvena ištisos platybės, kad jos namai čia ir dabar, kad josios laimė priklauso tik nuo jos. Ji nusišypsojo visa tai supratus, nusilenkė paukštei ir daugiau niekada neabejojo savimi, Meile, gėriu ir tyrumu, tikėjimu, jog visa kas išsvajota pildosi, kad lauktas bernelis - Meilė, esantis už jūrių marių, yra visai čia pat ir telaukia josios šilto širdies palytėjimo, kuris pažadina kiekvieną laukiantį Meilės…


Šypsena turi veidrodinį efektą. Jei šypsosies tu - šypsosis ir tau.
 
katciaData: Antradienis, 2012-10-23, 1:47 PM | Žinutė # 33
forumo tauškutė
Grupė: Moderatorė
Žinutės: 3674
Apdovanojimai: 10
Reputacija: 3
Statusas: Atsijungęs
Pasakos be galo...

Vyšnia
Atėjo pavasaris - vyšnia apsipylė baltais nuostabiais žiedais.
Atėjo vasara - vyšnia sunokino sultingas uogas.
Atėjo ruduo - vyšnia numetė lapus.
Atėjo žiema - vyšnios šakos pasidengė sniegu.
Atėjo pavasaris -

Karta riteris šaunus
Valgė bulvinius blynus.
Musė blyno pavydėjo,
Zyzė tol kol įkyrėjo.
Riteris tai musei plekšt
Blynas į balutę tekšt.
Žiogas visa tai steėbėjo
Ir nuskridęs išplepėjo........

Turėjau molio gabaliuką,
Suminkiau jį į kamuoliuką,
Pridėjau nosį, lūpeles,
O tas begėdis ruošias kąst.
Aš jam per kaktą taukšt ranka,
Ir liko vėl ruda tešl.
Pagailo molio gabaliuko
suminkiau jį į kamuoliuką....

(tęsiam nuo trečios eilutės)

Senam malūne gyvena senelis.
Prikandęs lūpą, suka girnelę
Krenta ant skruosto balti plaukeliai,
Kodel balti?
Nes miltų pilni.
Iš kur žinau?
Nes pats mačiau , kad....

Kirpo katiną kirpėjas.
Eilėje sėdėjo vėjas,
O už vėjo senas diedas,
Dar toliau plaukuotas sliekas,
O už jo kuprotas vilkas...
Bet pala ... Kas buvo pirmas?
A!.. Prisiminiau...


 
katciaData: Antradienis, 2012-10-23, 1:49 PM | Žinutė # 34
forumo tauškutė
Grupė: Moderatorė
Žinutės: 3674
Apdovanojimai: 10
Reputacija: 3
Statusas: Atsijungęs
Paimk auksinį raktelį,
Įkišk į aukso spynelę,
Pasuk auksinę širdelę,
Atverk auksinį dangtelį.
O ten -auksinė antelė
Tau numetė aukso raktelį
Kad rastum auksinę mergelę.

(ir vėl nuo pradžių)

“Ožka ir brasta”:
Brido ožka per brastą, sušlapo kraštą, pasidžiovė ant tvoros, – aš pradėsiu nuo pradžios.
Brido ožka per brastą ir t.t.

Sidabrinio Mėnulio pasaka
Sidabrinis Mėnulis pakilo į nakties dangų. Žemai, žemai stovėjo mažas namelis. Sidabriniam Mėnuliui labai parūpo pažiūrėti pro namelio langą, kas gi ten viduj yra? Nusileido Mėnulis prie pat langelio pažvelgė į vidų. Ir ką gi jis pamatė? Mažą riestą nosytę, kuri niekaip nenorėjo miegoti.
—Miegok, maža nosyte, pasakė Sidabrinis Mėnulis ir pabučiavo nosytę, kuri tuoj pat užmigo.
Pažiūrėjo mėnulis dar kartą ir ką gi jis pamatė? Mažą burnytę, kuri šypsojosi ir niekaip nenorėjo užmigti.
— Miegok, maža burnyte, pasakė Sidabrinis Mėnulis ir pabučiavo burnytę, kuri tuoj pat užmigo.
Ir dar pažiūrėjo Mėnulis pro langelį, ką gi jis vėl pamatė? Dvi dideles akytes, kurios mirksėjo ir niekaip nenorėjo užmigti.
—Miegokit, mėlynos akytės, pasakė Mėnulis ir jas pabučiavo. Dvi akytės užsimerkė ir užmigo.
Pažiūrėjo Sidabrinis Mėnulis pro langą ir ką gi dabar pamatė? Gražią mažą Eliją, kuri saldžiai miegojo savo lovytėje.


 
katciaData: Ketvirtadienis, 2013-01-31, 2:25 PM | Žinutė # 35
forumo tauškutė
Grupė: Moderatorė
Žinutės: 3674
Apdovanojimai: 10
Reputacija: 3
Statusas: Atsijungęs
Ar žinai, kaip aš tave myliu?

Mažasis Rudis eidamas miegoti įsikibo Didžiajam Rudžiui į jo ilgas ausis. Mažyliui labai rūpėjo, kad Didysis Rudis ji girdėtų.

- Ar žinai, kaip aš Tave myliu? - paklausė jis.

- Ak, turbūt ne… - susimąstė Didysis Rudis.

- Va taip! - Mažasis Rudis plačiai išskėtė letenėles į šonus.

Dičkio letenos buvo daug ilgesnės.

- O aš Tave myliu štai kaip! - tarė jis išdidžiai.

“hm, nieko sau…” - pamanė Mažasis Rudis.

- Aš Tave myliu tiek, kiek siekia mano letenėles! - tarė mažylis.

- O aš Tave myliu tiek, kiek siekia mano letenos! - atšovė Didysis Rudis.

“tai bent! - iš nuostabos nustėro Mažasis Rudis. - o, kad aš turėčiau tokias ilgas letenas!”

- Aš Tave myliu per visą takelį iki pat upės! - sušuko Mažasis Rudis.

- O aš Tave myliu per visą upę ir iki pat kalnų! - tarė Didysis Rudis.

“oho, iš tiesų toli…” - pamanė Mažasis Rudis. Tačiau jis taip norėjo miego, kad jau neįstengė galvoti. Žvairiukas pažvelgė pro dygliuotus krūmus aukštyn į beribę tamsią naktį. Už dangų tikrai nieko nėra toliau…

- Aš Tave myliu iki MĖNULIO! - atsiduso jis ir užmigo.

- O, tai labai toli! - nustebo Didysis Rudis. - labai labai toli…

Didysis Rudis paguldė mažylį į lapų patalą ir, palinkėjęs saldžių sapnų, švelniai pakštelėjo į nosytę. Paskui pats įsitaisė greta, nusišypsojo ir sušnabždėjo:

- Aš myliu Tave iki pat mėnulio – IR ATGAL!..


 
Forumas » MAMA IR VAIKAS - būsimų ir esamų mamyčių pokalbiai apie vaikučius » EILĖRAŠČIAI, PASAKOS, DAINELĖS, LOPŠINĖS » Pasakos vaikučiams (tekstai)
Page 3 of 3«123
Search:


Copyright MyCorp © 2017